Ineta Skaburskytė

Mokytoja Virginija Milaševičienė: „ Ineta gimnazijos suole skaičiuoja paskutines dienas ir dovanoja paskutinius mokyklinių metų posmus. Ji dalinasi su skaitytojais tuo, ką subrandino savo širdyje, tuo, kas apsigyveno jos eilėraščiuose…“

Ineta Skaburskytė (12 kl.)

***

Pasiklydę paukščiai į namus šį vakarą negrįš.

Negrįš rytoj – pavasario nepasitiks.

Sušalusios jų širdys nebeplaks

Ir meilės svetimšaliai niekada neras.

Paklydę paukščiai –

Saulės palikti vaikai.

Rytui neišaušus kris į žemę

Kaip vandens lašai

ir vakaro nelaukę

Išskris į kitą dangų,

Į kitą Saulę,

Vėl iš naujo pasiklyst pasauly.

***

Stebuklingi miestai,  paskendę rūko tuštumoje,

Paslaptingi žmonės, vaikštantys po juos, tarsi dykumoje.

Salos ir laivai,  išplaukiantys laimės svetur ieškoti,

Apsvaigę iš meilės riteriai,

Surandantys lakštingalas papūgų soduos.

Ir aš žiūrovė, akinančio grožio, nematyto,

Turistė, matantį pasaulį

Neaprašytų tolių,

Apakinta realaus paveikslo,

Realybėn grįžti nebenoriu.

***

Nežinau ko norėjau

Nežinau ko norėjau, nes norėjau visko.

Norėjau vėjo sparnų ir amžinos vasaros,

Krentančios ant mano lūpų.

Norėjau spalvotų drugio sparnų,

Nutapytų ant tavo namų stogo.

Norėjau keliauti po dangų

Ir pragaro karštas gelmes,

Surasti ir nuspalvinti saulę

Ir visas fantazijas,

Sudrumstas jūros salas.

Norėjau išmokti paukščių prarastąją kalbą

Ir skraidyti po apylinkes,

Kur laikas neturėjo kainos.

Nežinau, ko norėjau, nes norėjau visko.

Norėjau visko,

Todėl gyvenimas man padovanojo

Ilgą kelią į save.