Iš Nepriklausomybės kovų

Oi, neverk, motušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios Tėvynės.

Maironis                                                    

Iš Nepriklausomybės kovų                        

  Atsišaukimo pakviesti stojo į kovą

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama Augustino Voldemaro.1918 m.lapkričio 11 d. Ji išleido atsišaukimą visuomenei „Lietuvos piliečiai“.Jame ragino steigti savus valdžios organus, iš stiprių ir patikimų vyrų organizuoti miliciją viešajai tvarkai palaikyti. Ministras pirmininkas gerokai visus nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošia su niekuo kariauti – užteks milicijos…

Tačiau patriotiškai nusiteikusi jaunuomenė ir lietuviai karininkai ( dauguma sugrįžę iš Rusijos ar iš Vokietijos nelaisvės) laukė, kada vyriausybė pašauks stoti prie ginklo, nes suprato, kokį pavojų kelia bolševikinė Rusija bei slapta prieš LietuvąVilniuje ir jos apylinkėse jėgas telkianti Lenkija. Beto, krašte plėšikavo vokiečių kareiviai.Taigi reikėjo nedelsiant kurti Lietuvos kariuomenę. Ministras pirmininkas A. Voldemaras lapkričio 21 d.sušaukė karininkų pasitarimą,kuriame nutarta organizuoti reguliarią kariuomenę. 1918m.lapkričio 23d. buvoišleistas pirmasis įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo. Dabar ši diena kasmet minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.

1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė Vilniuje išleido atsišaukimą į tautą, raginantį vyrus stoti į Lietuvos krašto apsaugos pulkus.

Atsišaukimas baigėsi įtaigiais žodžiais: „Lietuva pavojuje. Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą. Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikite iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą. Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokime priešams kelią, pakelkime žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę.“

Pirmieji savanoriai

Situacija buvo labai pavojinga. Dėl lėšų, ginklų, aprangos stokos kariuomenės kūrimasis buvo lėtas.Iš rytų Vilniaus link artinosi bolševikinė kariuomenė, iš Vilniaus gruodžio mėn. pabaigoje pradėjo trauktis vokiečių kariuomenė. Pati Lietuva neturėjo savų karinių pajėgų, kurios galėtų ginti Vilnių. Mieste kilo nemaža panika.Vyriausybės nariai išvyko į Berlyną prašyti paskolos ginklams pirkti. Kažkas paskleidė gandus, kad neva Lietuvos vyriausybė bėga į Vakarus…Kilo dideli neramumai. Pirmoji vyriausybė atsistatydino. Po trijų dienų- gruodžio 26 d. Mykolas Šleževičiaus sudarė naują vyriausybę.

1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos  vyriausybė Vilniuje išleido atsišaukimą į tautą, raginantį vyrus stoti į Lietuvos krašto apsaugos pulkus.

Atsišaukimas baigėsi įtaigiais žodžiais: „Lietuva pavojuje. Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą. Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikite iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą. Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokime priešams kelią, pakelkime žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę.“

1919 m.sausio 5 d. savanoriais buvo užsirašę apie 3 tūkstanačius vyrų ir moterų. 1919 m.vasarą įstojo beveik 15 tūkstančių, tarp jų apie 600 moterų. Greta tvirtų vyrų atvyko net 14-15 metų paaugliai arba pagyvenę vyrai. Sausio 15d.buvo paskelbta iš Rusijos grįžusių karininkų, karo valdininkų ir puskarininkių mobilizazija. Ją trukdė ir tai, kad 1919 m. sausio mėnesį bolševikinė Rusijos kariuomenė jau buvo užėmusi didelę Lietuvos teritoriją. Pirmaisiais kariuomenės kūrimosi mėnesiais ginklais,apranga ir net patalyne rūpinosi patys savanoriai. Pasitaikydavo, kad ginklų iš besitraukiančių vokiečių kareivių gaudavo mainais už maisto produktus, dažniausiai – lašinius.

1919 m.vasarą lietuvių ir vokiečių kariuonmenių vadovybė susitarė, kad iš vokiečių bus perkami ne tik šautuvai, bet ir kulkosvaidžiai, net patrankos. Ne visi turėjo batus, kai kurie avėjo klumpes, nagines.

Vyriausybė pažadėjo savanorius nemokamai aprūpinti žeme, nemokamai į mokslus leisti jų vaikus. Dėl to valstiečiai juo labiau stojo į kariuomenę. Pirmieji savanoriai kariuomenėje dėvėjo savo drabužius. Nuo civilių jie skyrėsi tik kariška kepure, diržu bei tautinių spalvų trikampiu, jį prisisiūdavo ant kairės rankovės. Mūsų kariuomenės ginklai buvo savanorių atsinešti šautuvai. . Jaunai Lietuvos kariuomenei teko patirti didelių sunkumų: trūko ne tik aprangos ir ginklų, bet labai dažnai ir maisto, nes vokiečių okupacijos išvarginti ūkininkai negalėjo daug padėti. Padėtis pagerėjo, kai maždaug po pusmečio Vokietija ir kitos šalys pradėjo tiekti ginklų, daugiausia šautuvų ir šovinių.

Nepriklausomybės kovos

1919 m. pradžioje, vasario 7–9 dienomis, netoli Kėdainių, ties Taučiūnų kaimu, įvyko pirmosios savanorių kariuomenės kautynės. Kovose su bolševikais žuvo pirmasis karys savanoris Povilas Lukšys, o po kelių dienų Alytuje ant tilto – pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Taip prasidėjo ilga ir žūtbūtinė jaunos Lietuvos kariuomenės kova su gausiais krašto priešais – bolševikais, lenkais ir bermontininkais.

1920 m. gegužės mėn. rašytojas Antanas Žukauskas atvyko į Maskvą kaip valstybės dienraščio “Lietuva”karo korespondentas aprašyti Lietuvos ir bolševikinės Rusijos taikos derybų. A. Vienuoliui rūpėjo ir Maskvoje likusi šeima. Lietuvos delegacija buvo apgyvendinta buvusio milijonieriaus, buvusio Rusijos cukraus “karaliaus” Charitonenkos rūmuose.

Apie  save, kaip korespondentą, rašytojas atsiliepdavo nekaip: „Neturėjau gabumų korespondento darbui. Per karą negalėdavau žiūrėti į žmogaus kančią – vis tiek, ar jis priešas, ar savas.O karas pasigailėjimo nežino. Sako, reikia mokytis neapykantos priešui, o priešas ar ne žmogus? Ar jam neskauda? Ar jis neturi šeimos,vaikų, tėvų? Gaila ir priešo, baisi ta karo beprasmybė – žudymai, lavonai, kraujas“.

Rašytojas prisimnė: „1918-1920 m. karo korespondento darbas buvo labai pavojingas: visokie žmonės maišėsi, plito ligos. Ir aš pats sunkiai sirgau, gulėjau Karo ligoninėje, tik dr. Nasvytis ( Motiejus Nasvytis- J. B), karo gydytojas, mane išgelbėjo“.

Šiandien mažai rašoma apie kovas, kurios vyko žmonių širdyse ir protuose. Su Lietuvos priešais kovojo Lietuvos žvalgyba. Jos pirmojo vado poeto Liudo Giros gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad ne tik jam  tai buvo didelis gyvenimo išbandymas.Buvo sprendžamas klausimas: kokia bus Lietuva: savarankiška, nepriklausoma, ar su Lenkija, ar iš viso išliks Lietuva…Tauta apgynė laisvę ir Nepriklausomybę.

1922 m. rugpjūčio 20 dieną prie Alytaus šv. Angelų Sargų bažnyčios buvo iškilmingai  atidengtas paminklas pirmajam Nepriklausomybės kovose žuvusiam karininkui.Paminklą atidengdamas einantis prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis savo kalboje paminėjo, kad karininkas A. Juozapavičius – tai „vienas pirmutinių Tėvynės sūnų, pamėgusių jos laisvę daugiau už savo gyvybę, auka, visa paaukojusi tai tėvynės meilei, nežiūrint tų sunkiausių aplinkybių, kuriomis tada teko Lietuvos laisvę ginti“.  Po mirties A. Juozapavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Lietuvių tauta ir jos kūdikis – Lietuvos kariuomenė turi kuo didžiuotis ir ką branginti.

Vieni laisvi sugrįžo,

Kitiems rankas pašovė,

Tretiems ant lygaus lauko

Mediniai kryžiai stovi.

Antanas Miškinis

Parengė: Juozas Brazauskas, istorikas