Jaučianti laiką

-Neturiu savo portretinės nuotraukos, – nustebusi šūkteli pasvalietė fotomenininkė Aida Dulkienė, ir pagalvoju, kad viskas taip ir turi būti: na, kaip batsiuvys be batų, taip fotografas be portreto. Užtat kalbėtis yra apie ką. Apie fotografijas, persmelktas nerimu ir laukimu.

Lygiai tų pačių dviejų žodžių – nerimas ir laukimas – užtektų Aidos charakteristikai. Jie – tai raktas. Be viso kito lengvai apsieitume.

GERIAU, NEI KITI

Kad gali fotografuoti geriau, nei kiti, Aida pasakoja supratusi dar paauglystėje – trylikos – keturiolikos metų. Vėliau nufotografavo savo seserį – kažkas pagyrė, tuomet – dar daugiau, dar drąsiau.

-Pradėjau nuo „Smenos“ – tėtis turėjo tokį fotoaparatą. „Zenito“ niekuomet neturėjau, turėjau „Almazą“, – juokiasi. – Čia jau geresnis. O fotografijos menas patiko dėl to, kad gali greit pamatyti rezultatą. Čia ne grafika, ne tapyba, kur reikia ilgai, krupščiai dirbti.

Tiesa, pirmiausia fotografė įgijo muzikinį išsilavinimą – Pasvalio vaikų muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę. Na, sovietmečiu buvo tokia mada: visi save gerbiantys pasvaliečiai į muzikos mokyklą vedė savo vaikus, kadangi ji buvo vienintelė tokio pobūdžio ugdymo įstaiga ( dailės mokyklos tąsyk miestelyje nebuvo ), turėjusi iš vietinių gyventojų atžalų „padaryti“ žmones.

Vėliau – Vilnius. Tuomečiame technologijos technikume įgijo fototechnikos specialybę ir grįžo į gimtąjį Pasvalį, gavo darbo „Darbo“ redakcijoje, netruko išeiti motinystės atostogų ir … tapti fotografijos mokytoja.

KURTI? TIK NE LIETUVOJE!

Dabar Aida Dulkienė sukasi tarp kelių ugdymo įstaigų: dėsto fotografiją Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, Biržų Saulės gimnazijoje, Pumpėnų vidurinėje ir Pasvalio „Svalios“ pagrindinėje mokyklose. Trečių – ketvirtų klasių gimnazistai ir vienuoliktokai dvyliktokai renkasi į fotografijos pamokas, o jaunesnieji – į meninės fotografijos būrelį.

-Fotografija – naujas dalykas. Šiemet tik antrą kartą Lietuvoje vyko Fotografijos egzaminas, – sako mokytoja ir visiškai atvirai pareiškia: – Aišku, kad kurti maloniau, nei dėstyti teoriją. Tik tiek, kad iš kūrybos neišgyvensi. Ir apskritai, manau, kad kuo toliau, tuo mažiau lietuviams jos reikia. Norėdamas tik kurti, tikrai turi gyventi ne Lietuvoje. Nufotografuoti kažkokį renginį? Na, argi čia kūryba? Greičiau jau dokumentika, nors ir su meniniais elementais.

Stiprioji Aidos pusė – anaiptol ne portretas. Greičiau – filosofinė fotografija. Iš tikrųjų, svarsto moteris: fotografijos mokslas toks jaunas, kad net deramos terminologijos nėra. Taigi, tebūnie filosofinė fotografija, kurią galima mėginti paaiškinti taip: tarsi gamta, bet tuo pačiu nuotraukoje jos nėra. Na, jei atspindys ežere, bet to konkretaus medžio nematai, tai lyg ir neberealu… Atrandi tokių motyvų, kad net pats nežinai, nei kaip, nei kur, nei kodėl – randi, ir viskas…

„MAN NORISI KALBĖTI KITAIP“

-Mano darbai – ne komerciniai, – tvirtina nuo 2001 – ųjų Pasvalio taudodailininkų skyriui vadovaujanti kūrėja. – Kažkas fotografuoja ežerą, iš tiesų puikiai fotografuoja, visiems tai patinka, visi perka, bet tai – ne man. Man norisi kalbėti kitaip – gal užuominomis. Nesu iš tų, kurie tikina, kad geriausias laikas fotografui – ankstyvas rytas, rūkas, lietus. Taip, aš tą sakau savo mokiniams – tai klasika. Bet man pačiai laikas nesvarbus. Man svarbi situacija – kai niekas netrukdo, kai nereikia būti tarp žmonių, pavyzdžiui, kviestinėse vakarienėse, ar kokioje pompastiškoje šventėje. Visai nesvarbu: galiu važiuoti automobiliu, ar stovėti balkone – jaučiu, kad reikia imti fotoaparatą – mano laikas. Jokios kitos aplinkybės neegzistuoja.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, grafikė, Pasvalio menininkų klubo „Rats“ narė – nuo 1989 – ųjų aktyvi parodinės veiklos dalyvė, surengusi bene dvi dešimtis personalinių parodų, neignoravusi grupinių – nei Lietuvoje, nei užsienyje, taip pat –  Panevėžio dailės galerijos projektų „Aukštaitijos dailė“ – „Ženklai“, „Talismanas“, „Perpetum mobile“. O kur dar begalė akcijų, projektų, parodų su savaisiais mokiniais – šios ne pavienės, skaičiuojamos dešimtimis.

BŪTIS – NEBŪTIS

Dabar, šypsosi, pačiai smagu jaunatviškus pasvarstymus prisiminus, neva, fotografija patraukli tuo, kad rezultato ilgai laukti nereikia. Ir visai, pasirodo, ne taip: rezultatas gal ir greitas, bet kelias, kupinas ieškojimų iki jo – oi, koks netrumpas. Tos akimirkos laukimas: nežinojimas, kada ji ateis, ir ar ateis.

Mokytoja mano: gerai, kad dabar vis dažniau minima fotografijos terapija. Geras būdas, ypač besiblaškančiam paaugliui, ar save nuvertinusiajam patirti, kad gali, tikrai gali kažką gražaus sukurti. Ne prasčiau, nei kiti. Savitai.

Taigi, ko klausia, kam nuteikia Aidos darbai?

-Žiūrėdamas jauti laiką. Nesupranti, kas, koks daiktas sukuria tokį pojūtį, tačiau  jaučiu laiką, kuris egzistuoja. Negali jo pagaut, bet jauti. Tokia  būties – nebūties būsena.

Taip kalba ne tik Aidos fotografuotos ledo gėlės – tiesiog apšerkšniję langai, ant kurių šaltis pripaišė lelijų. Fotografijose jos – vieniems – liepsnojanti ugnis, kitiems – tirpstantis ledas. Kaip kam patogiau. Viena reikšmė neįmanoma.

***

Didžiausias autoritetas jai, sako Aida, fotomenininkas Alvydas Lukys:

-Pasižiūrėkit šio Dailės akademijos docento darbus, – ragina pasvališkė: – Jie man tokie artimi, tokie suprantami. Ir ką aš čia daugiau bepasakysiu: menas juk toks –  kartais baisiai dramatiškas, kartais – nežemiškai lengvas.

Atsisveikindama dar spėja suintriguoti: girdi, kodėl neklausiat apie mano teologijos studijas Klaipėdos universitete –  aš ne tik fotografė.

 Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: