Jaunieji kūrėjai skelbia dešimtojo sezono pabaigą

Viskas. Dešimtasis – jubiliejinis – „Jaunųjų kūrėjų almanachas 2022“ užpildytas. Jeigu kurių nors jaunųjų autorių kūryba netilpo, nenusiminkite. Artėjantis 2023 metų sezonas, tikėkimės, pratęs projektą jau sausio mėnesį. O dabar į lapkričio tribūną klegėdami kopia balčikoniečiai. Jie ir prisistato.

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje – gausus būrys gimnazistų, bandančių save atrasti, pasaulį pažinti per kūrybą. Visi jie labai skirtingi, bet savaip įdomūs. Simonai K. ir Saulei Marijai P. artimas eseistinis kalbėjimas. Deimantei J. puikiai sekasi tikslieji mokslai, gal todėl ir eilėraštį ji konstruoja akrosticho principu. Tonis P. stebina turtinga vaizduote, todėl jo įvaizdžiai – mįslė skaitytojui. Jauno žmogaus jausmų pasaulis atsiveria Gabijos K., Miglės O., Beatričės B. eilėraščiuose. Žaismingumu išsiskiria Rusnės T. kūryba. Pagirtina Austėjos D. eilėraščių žodžio ir minties dermė, stebina netikėtumo pojūtis Augustos S. miniatiūrose. Kūrėjų mokytojai – Rita Stonienė, Daina Rasalskienė, Ona Žiukienė, Melda Jačauskienė, Raimonda Dunauskienė, Rita ir Egidijus Miknevičiai.

Augusta Stuknytė (11 kl.)

Užsičiaupk

Užsičiaupk. Užsičiaupk! Užsičiaupk!

Stūgauja didžiulis vėjas, savo ištvermingomis rankomis daužo lango stiklą. Siautėja pūga. Snaigės jau nebešoka lėto Vienos valso, o kaunasi aršiame mūšyje prieš vėją. Senas, apleistas namas girgžda, dūsauja nuo stiprių gūsių, kurie stengiasi išlupti kiekvieną lentą ir plytą iš nuskurdusio namo sienų. Viskas nebūtų taip blogai, jei ne tas erzinantis, įkyrus garsas. Ausyse ūžia taip nenumaldomai, tarsi nusidėjėliai degtų ugnies jūroje ir bejėgiškai aimanuotų iš nepakeliamo skausmo. Lyg tai būtų paskutinio teismo diena, ir visi, klūpėdami ant kelių, prašytų atleidimo. Bandau užsidengti ausis drebančiomis rankomis, pagalve, antklode. Niekas nepadeda. Verčiuosi ant kito šono, stipriai suspaudžiu akių vokus ir toliau tęsiu savo gailią maldą…

…užsičiaupk, užsičiaupk, prašau, užsičiaupk.

Fotografija

Niekad nemaniau, kad man ištiks tokia bėda. Aišku, tai kvaila, bet pasirodo, kai nutinka toks dalykas, ši, kad ir maža, smulkmenėlė yra labai svarbi. Knisuosi po visus stalčius, lentynas, vartau visus albumus. Atrodo, kad apie šį mažmožį niekada nebuvo net susimąstyta, nors toks įvykis, kuriam reikalingas šis menkniekis, yra normali žmogaus gyvenimo proceso dalis. Žiūriu į visas nuotraukas ir ieškau tos vienos vienintelės, kuri būtų tinkamiausia. Štai ir fotografijos su šeima, draugais, net su darbiniu kostiumu, niūriame darbo kabinete, kur už lango matosi jau tamsus lyg bedugnė žiemos dangus. Viltis, surasti tai, ko taip ilgai ieškojau, jau buvo beveik ištirpusi. Nusivylimo ir liūdesio banga jau buvo beužliejanti mane, kai staiga pamačiau pasenusio popieriaus išlindusį kampelį. Ir štai ji. Ta vienintelė, kurios taip ieškojau. Matau šiltas, pavargusias akis, raukšlių išvagotą, besišypsantį veidą, kuris privertė ir mane nusišypsoti. Štai ji. Kaip bus sunku žiūrėti į ją, pastatytą prie žvakės ir įrėmintą. Kaip keistai atrodys šis nuoširdžiai besišypsantis veidas, nuspalvintas juodomis – baltomis spalvosi su juodu kaspinu kampe…

Austėja Dūdaitė (10 kl.)

***

Laumžirgio žvilgsnis.

Saldaus obuolio sultys

Bėga per skruostus

***
Drugys sakuose.

Ūso virptelėjimo

Šakos nejaučia

***

Bangos prie valties

Ir bangelės valtyje.

Žuvėdros klyksmas

***

Pienių pievoje

Kaštonų bumbsėjimas.

Šiaušiasi žvirblis

***

Debesų juoduma

Virš kybančių skalbinių.

Batas ant slenksčio

***

Tikros šviesuolės.

Musės, siekdamos šviesos,

Dvesia ant lango

Beatričė Banevičiūtė (12 kl.)

Mirtingasis

Reikalauju sau mirties, kad pasijusčiau bent kiek gyvas.

Reikalauju sau ramybės, kad suprasčiau triukšmo galią.

Reikalauju sau išminties, kad tapčiau kvailas.

Reikalauju savęs pažinimo, kad sustočiau sankryžoje

Tarp dviejų pasaulių,

Kurie net alsuoja skirtingai,

Kurie išgyvena viską pernelyg daugialypiai,

Kurie prisisotina visatos išminties,

Bet jiems būna negana.

Ir aš noriu išmokti, ką reiškia gyventi,

Paklusti Dievui ir juo tikėti,

Ką reiškia žinoti, kas laukia rytoj.

O gal tą norą tik išgalvojau?

Nieko juk nežinau.

Aš tik paprastas žmogus.

Mirtingasis, pilnas įvairių nuodėmių

Ir sutvertas kovoti.

Ir pralaimėti.

Ir vėl stengtis.

Nes rytojus vėl

Pilnas netikėtumų.

Ir aš noriu juos patirti.

Nieko dar arba vėl, arba jau nežinau.

Aš tik paprastas žmogus.

Mirtingasis.

Deimantė Juknevičiūtė (11 kl.)

Kaktusas verkia sidabrinėm ašarom (akrostichas)

Kaip sudžiūvęs žiedlapis

Aš dirvą šaltą liečiu

Kaip sudužęs veidrodis

Tūkstančiais šukių pavirstu

Užmiršti norisi, bet negaliu

Spygliai juk sužeidė visus

Akistata su skaudžiu likimu

Sielotis aš, kaktusas, turiu

Vienas, kitas krinta lašas

Eiliniai jie manojoj dykumoj

Rūstūs debesys pravirksta

Kyla smėlio audros tuoj

Iliuzijoj gyvuot nebegaliu

Atsisveikint ketinu

Sizifo amžina kančia

Itin beprasmė ta dalia

Dangaus skliautą aš stebiu

Ašaras sausas geriu

Bėgu lyg sutrešę lapai

Rudens žvarbiu taku

Ilgesingus širdyje jaučiu

Nutilusios audros šauksmus

Ėda rūdys, šie skausmai

Mirštantys gėlių sapnai

Aikteli tamsa gili

Šviečia apledėjusi ugnis

Aidi ramuma, aštriai

Rėžia Moiros žirklėm

Oazė kaupias tik ramiai

Manų sidabro ašarų spygliai…

Naktiniai svarstymai

Ar kai krinta žvaigždės,

Pildosi sapnai?

Kokia mano svajonė?

Neišsirenku – blogai?

Ar mano vardas tyras,

Tarp visų skaisčių veidų?

Ar aš – blanki dvejonė,

Kuri iškyla iš gelmių.

Kas esu? – tariu

Šešėliams už akių.

Ar aš viena iš jūsų?

Jie linkteli, o aš –

Tyliu.

Gabija Kairytė (9 kl.)

Tu juokeisi…

Tu juokeisi

Su manim

Iš debesų

Keistų…

Tu juokeisi

Su manim

Iš neteisingų

Muzikos natų…

Tu juokeisi

Su manim,

Žaidei sniege

Ir šokai…

O dabar

Juokiesi su ja.

Skamba kiek

Keistokai…

Tavo filmas

Kartais paskęstu

Savo mintyse,

O kartais

Tavo akyse…

Kartais galvoju,

Jog tu jau išnykai,

Bet prisiminimai

Grįžta vėl lėtai.

Ir stebiu aš juos

Kaip tragišką filmą,

Kurio pabaiga

Toli nuo laimingos.

Ir tikiuos, kad

Visa tai tik košmaras,

Kad ne toks

Tavo filmo finalas…

Apkabino lapai žemę

Apkabino lapai žemę,

Priglaudė ją kuo arčiau,

Nesupratę, jog jos šaltis

Galą jiems atneš greičiau.

Medžiai – vargšai nusigandę

Liko stovėti nuogi…

Teko jiems baisėtis

Mylimųjų lapų baigtimi.

Apkabino lapai žemę,

Bandė širdį jos išgirst,

Bet aidėjo tiktai šaltis.

Vienas, du ir pražudys…

Laiškai

Beribėj jūroj

Nuskendo laiškai,

Kuriuos pasislėpęs

Tu man rašei.

Bangos nusinešė

Juodas raides.

Kokios ten mįslės?

Nieks neišspręs.

Miglė Onaitytė (11 kl.)

Šešėliai

Kai pasidaro tamsu ir nyku,

Pikti šešėliai taikosi į mus.

Niekuo dėtus, savų gyvenimų vergus

Pritraukia tarsi magnetas slidus.

Pikti šešėliai tampam mes,

Patyrę negandų skaudžių.

Kai mūsų sielos papilkėja,

Gyvenimas praranda grožio jėgą.

Yra akimirkų, kai sutinki retųjų,

Skaidriomis sielomis lyg angelų.

Pajunti gėlą dėl visų pilkųjų,

Neradusių šviesių, švelnių spalvų

Matai mane (?)

Tu matai mane,

Kai mano veidą puošia šypsena.

Matai mane,

Kai saulė šviečia skaisčią dieną.

Vis dar matai mane,

Tačiau tie spinduliai mane silpniau vis liečia.

Kodėl nebematai manęs,

Kada atslinkusi naktis

Vėl verčia būti savimi?

Prašau – matyk mane,

Kai tas niūrumas sėdasi šalia

Ir bando vis laikytis manyje.

Matyk mane ne tik saulėtą dieną,

Ne auštant, ir ne žvaigždėtą mėnesieną.

Matyk mane ir tą momentą vieną ,

Kai tiktai mano akys sako tiesą.

Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)

Dėl visko kalta „Metallica“

Sėdžiu paskutinėje, beprotišką nuobodulį keliančioje pamokoje. Vaizduotė kuria scenas, kaip mano siela pasiverčia išsekusia moterimi ir lyg kokiame siaubo filme prisiglaudžia prie šalto, aprasojusio stiklo ir dramatiškai slysdama sukniumba. Iš gerklės, rodos, veržiasi žodžiai, maldaujantys pagalbos. Mano kūnas man nepadeda ir nesiliaudamas erzina: „Pažiūrėk, už lango šviečia saulė, nuostabus oras, o tu čia ką veiki?“ „Mokausi, patylėk!“ – atšaunu. Negana to, prie šios teroristinės mane kankinančios grupuotės prisijungia ir akys, kurios nejučia ima ir užsimerkia. Šalia sėdinti bendraklasė kelis kartus pastuksena į koją. Vargais negalais praplėšiu sulipusias akis. Visas kūnas priešinasi mano pasirinkimui mokytis, tačiau aš nepasiduodu, bandau klausytis mokytojos. Panašu, kad šiame kovos lauke už vietą žemėje kovojame kartu. Atsiverčiu sąsiuvinį, o ten visos paraštės išmargintos įvairiausiomis gėlėmis, drakonais, mergaitėmis, laikrodžiais, karoliukais, susiraukšlėjusiais raganų pirštais ir dar nežinia kuo. Nėra jokios prošvaistės įsiterpti naujam kūriniui. Bandydama mane išgelbėti nuo žudančio nuobodulio į pagalbą atskuba „Metallica“. Bet mane pastebi mokytoja ir užduoda kažkokį klausimą, kurio aš, aišku, neišgirstu. Po nejaukios ore tvyrančios tylos bendraklasė sušnabžda atsakymą. O aš beveik nesąmoningai garsiai suniūniuoju: „Every day for us something new open mind for a different view and nothing else matters.“

– Būti ar nebūti, štai kur klausimas, – išgirstu mokytoją, kuri, praradusi paskutinę gyvą viltį, kad kada nors atsakysiu teisingai, paklausia kitą mokinį.

Mano laimei, nuskamba skambutis, ir košmaras pasibaigia.

Sustok!

„Nekenčiu!“ – iš gerklės lyg iš ugnikalnio išsiveržia pykčio persmelktas riksmas. Per skruostus srūva karštos ašaros, o viduje taip pikta ir skaudu, kad norisi spiegti. Pagauta emocijų lavinos užtrenkiu namų duris ir bėgu taip toli, kiek tik kojos neša. Net degina neapykantą kurstančios mintys: „Kodėl tu tai pasakei? Na, kodėl tu taip su manimi?“ Kaip viskas nusibodo! Nenoriu grįžti. Galvoje kyla toks sąmyšis, kad pasidaro sunku kvėpuoti, pykina. Bandau įkvėpti daugiau oro, bet jaučiu, kaip kūną apima panika, jis silpsta, išpila karštis, dūstu. Bandydama sau padėti, stengiuosi nusiraminti. O tada nežinia iš kur lyg koks riteris visas negatyvias mintis, kunkuliuojančias mano galvoje, sutramdo blykstelėjęs nekaltas žodis – sustok! Kelias sekundes įsivyrauja ramybė, o grynas oras atpalaiduoja baimės, neapykantos bei nežinios sukaustytą kūną. Įsiklausau į savo kvėpavimą, jaučiu, kaip jis pamažėle rimsta, primindamas ramų jūros alsavimą. Klausausi lėtų savo žingsnių ir hipnotizuojančio, medžių plaukus šiaušiančio vėjo šnaresio. Tai pati nuostabiausia muzika. Apima netikėta ramybė, ilgai skaudinusios įkyriausios mintys išnyksta.

Aš vėl grįžau namo – į save.

Saulė Marija Petraškaitė (11 kl.)

Muzika, kuri manyje, muzika, kurioje aš

(Ištrauka iš esė)

Kiekvieną dieną girdžiu muziką savo skambančiose mintyse, lapų krebždėjime, paukščių švilpavime, aukštakulnių kaukšėjime į senamiesčio grindinį. Bet tuos lapus mindo ir Kito kojos, o paukščiai gieda visiems. Todėl netiesa, kad muzika tik išrinktiesiems! Tik ji pasislėpusi ir ne kiekvienas ją randa. Aš ją – klajojančią – užtinku filmuose, reklamose, net paskambinusi į banką ar polikliniką, laukdama, kol atsilieps konsultantas, esu pamaloninama vos ne asmeniniu koncertu.

Kvapai man siejasi su garsais, garsai su žmonėmis, daiktais, skoniais, aplinka, kuriasi sąsajų tinklas. Tikriausiai toks jis būdingas trumparegiams, bet kartais kelionės būna daug vaizdesnės, klausant, uodžiant, ragaujant nei vien žiūrint. Todėl manau, kad muzika yra puikus būdas keliauti visomis materijomis, kokias tik leidžia jūsų vaizduotė. O ji juk beribė! Užtenka išgirsti kelis prancūziškus žodžius dainoje, ir jau įsivaizduoji, kaip vaikštai levandų laukuose, grįžti dviračiu iš bakalėjos parduotuvės, pamodama anglui kaimynui, geninčiam kukmedį, drąsiai raudonai dažaisi lūpas prieš vakarienę su draugais, per kurią skambės vietinių jaunuolių, dėvinčių languotus marškinius ir apiplyšusius džinsus, atliekama Hugo baladė. Išgirdęs itališką mantrą, atsiduri katalikų epicentre, kartu su melodija sklandai po aukštus bažnyčios skliautus. Arba užsuki į Veroną, sėdi tavernoje, žiūri, kaip šeimininkas šauna į krosnį picą arba šeimininkė raito raviolius. Tiesą pasakius, jie ne geresni nei mano močiutės virtiniai, tik skamba kitaip. Mano močiutės virtiniams labiau tinka kantri muzika, nunešanti į kanopų bildesio kupiną kaubojų pasaulį..

Viename iš savo eilėraščių poetas A.Marčėnas sako, kad „pasaulis baigias, todėl/reikia rašyti eilėraščius.“ Pasaulis baigias kasdien, todėl reikia kurti muziką. Reikia ieškoti muzikos, atrasti ją, klausytis jos ir taip pirmiausia gelbėti savo pasaulį. Mane muzika gelbėja liūdnomis, slegiančios vienumos dienomis. Ji praskaidrina nuotaiką, prablaško dėmesį, kuris lyg lietaus debesys susikaupęs į neigiamus dalykus. Įvyksta neutralizacijos reakcija galvoje, ir aš imu draugauti su savo diena. Štai tomis liūdesio dienomis muzika tampa tikra heroje, ji be jokių špagų dvikovoje įveikia mano nerimą. Dabar, penktadienio vakarą, susisukusi į vilnonį pledą, sėdžiu prie orkaitės stiklo, joje čirška, ne – skamba, parmezaninė gratino plutelė. Lengvais valso žingsneliais šoka chai arbatos kvapas. Atsuku kraną, bėga vanduo, o aš girdžiu Čiurlionio jūrą – juk ką nori girdėti, tą ir girdi. Praveriu langą, įsiklausau – liutnia! Negaliu patikėti – mano kaimynai, tie pilki nuobodos, klausosi liutnios!

Žinau, kad naują dieną pradėsiu ta pačia, jau įkyrėjusia melodija per radiją – ryt iš ryto lia lia lia lia, hey, hey, hey… Bet diena jau bus kitokia. Kaimynai, sutikti laiptinėje, pasirodys labai mieli ir įdomūs žmonės. Po kojomis čežės lapai, kišenėje skambės centai, caksės kuprinės sagtelės – klajosiu naujuose muzikos tyruose, kursiu naujas istorijas. Ar jums įdomu, kokios jos? Man – taip!

Simona Kuliešaitė (12 kl.)

Lietuvių kalbos sodas

Įsivaizduokite: mums taip artima ir be galo svarbi lietuvių kalba – tai tarsi erdvus paslaptingumu apraizgytas sodas. Įžengus į šį soda, prieš akis iškyla nepaprasto grožio ir kvapų gėlių platybė pavadinimu, kurio nerasite jokiame kitame sode – ABĖCĖLĖ. Šis gėlynas ypatingas – jame auga 32 rūšys įvairių gėlių, pasižyminčių skirtingomis formomis bei dydžiais, spalvomis ir savybėmis. Grožėdamiesi šia gėlių gama, ženkime takeliu tolyn į vaismedžių alėją FONETIKĄ. Iš karto pastebime, kad augalai čia jau didesni ir tvirtesni. Žaliuojančioje alėjoje medžiai kol kas dar tik stiebiasi į dangų, sugerdami jiems taip reikalingus saulės spindulius, kartais pagaudami švelnaus vėjo gūsius ar atsigaivindami šiltu, vasara kvepiančiu lietumi, taip apsirūpindami savo vaisiams augti būtinomis maistinėmis ir organinėmis medžiagomis. Atėjus rudeniui, visi vaismedžiai ir vaiskrūmiai jau bus subrendę ir parodys mums savo sunkų visų metų darbą: dosnų ir žolėje išsibarsčiusį žodžių derlių. Šildomi malonių saulės spindulių, atitolę nuo gėlyno ir alėjos, žengdami žvyruotu takeliu pasiekiame savo didingumu užburiantį slėnį – SKYRYBOS KARALYSTĘ. Jei truputėlį nukryptume nuo savo maršruto ir pasileistume bėgti šiuo slėniu, turėtume būti labai atidūs: nuokalnėje pilna prikritusių šakų, apsamanojusių ar kitaip užsimaskavusių akmenų, nedidelių įdubų. Tačiau paskendę šiame harmoningame skyrybos pasaulyje galime išgirsti, kaip apačioje čiurlena upelis, kviečiantis užsukti į sodo viduryje esančią platų, tačiau plyną lauką. Pievoje nerasime jokių augalų, akmenukų ar kitų įprastų gamtos išteklių, tik retkarčiais užsukančias sodo darbininkes: MORFOLOGIJĄ, SINTAKSĘ IR LEKSIKĄ, kurios prižiūri tvarką lietuvių kalboje. Turbūt jums iš karto iškyla klausimas, kodėl tokiame žavingame ir visko pilname sode yra tokia didelė tuščia vieta? Todėl, jog tai kūrybinių dirbtuvių žemė, kurioje kiekvienas gali išlaisvinti savo menišką sielą ir niekieno nevaržomas kurti meno dirbinius, vėliau suteikiančius puošnumo gyvybingumo atspalvių sodui.

Tonis Petronis (12 kl.)