Jovita Marcinkevičiūtė (10 kl.)
Individas
Kas yra žmogus?
Eritrocitų ir leukocitų bankas?
O gal dvikojis, griaunantis kaip tankas?
Dažniausiai būna jis irzlus,
Bet kartais ir labai džiugus.
Pamatęs kitą, gali jam pamoti
Arba piktai nusišypsoti.
Sakys tik tai, kas jam teisinga,
Nors gal kitam – giliai į širdį sminga.
Supras jis viena,
O sakys visai ką kita.
Nes žmogui klysti
Gal įgimta?
Suprasti, kas yra žmogus, sunku,
Sunku atspėti šitos paslapties kodus.
Kiekvienąkart žmogus vis kitas,
Bet savitas. Jis individas.
Kelias į save
Laikas teka upeliu,
O aš vis dar giliau brendu
Į dar neatrastus džiaugsmus
Ir baimės kupinus krantus.
Dar vienas žingsnis,
O gal laimės tvinksnis,
Skandinantis mane.
Gal taip bandau išgelbėti pati save?
Pabėgdama nuo įkyrių minčių,
Ieškodama naujų kelių,
Tik taip, tik taip galiu
Suprasti, kas išties esu.
Pavasario šėlsmas
Vėjas papūtė smarkiau,
Nes juk jam kur kas smagiau
Margą sijonėlį pakilnoti
Ar pirmuosius žiedus papešioti.
Nutiesė jis saulės taką,
O mana širdis – dažniau vis plaka.
Ar tik neflirtuoja jis dabar,
Meilindamasis dar ir dar?
Ak, nenaudėlis išdykęs
Šėlsta žiedlapėlių jūroj.
Nunešė visas slaptas svajas
Į dar neatrastas jausmų marias.
Nebegaliu dabar surasti jos,
Šviesios vienintelės svajos,
Paklydusios pavasario šėlsme,
Kuris įtraukia ir mane.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!