Julijonas Lindė – Dobilas ir G. Petkevičaitė- Bitė kaip gyvenimo liudijimas

1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžyje mirė kunigas, filosofas, pirmojo psichologinio romano “Blūdas“ (1912) autorius, pedagogas, Panevėžio vyrų gimnazijos direktorius. Jo rašyti laiškai žymiems lietuvių kultūros veikėjams (G. Petkevičaitei- Bitei, J. Basanavičiui, K. Būgai, J. Tumui- Vaižgantui, A.Keliuočiui, R. Šalteniui. A. Dambrauskui- A. Jakštui ir kt.) –įdomi jo gyvenimo ir kūrybinės biografijos dalis, aktuali ir šiandien. Laiškai išleisti Vilniuje 1999 m. (parengė Virgilija Stonytė).

Prasminga dermė jungia du slapyvardžius, du skirtingų pažiūrų rašytojus, pedagogus, visuomenės veikėjus  G. Petkevičaitę – Bitę ir Julijoną Lindę- Dobilą. Abu bendraamžiai, jų bendravimas vienas gražiausių pavyzdžių lietuvių kultūroje. Julijonas Lindė  gimė ir augo Dovydų kaime, kuris nuo G. Petkevičaitės – Bitės tėviškės Joniškėlio, buvo tik už 10 kilometrų. Tuo metu Joniškėlis jau buvo kultūrinio gyvenimo centru. Žemaičių kunigų seminarijos 1893-1898 m. auklėtinis Julijonas Lindė vasaros atostogas praleisdavo tėviškėje.

Kas sekmadienį lankėsi Petkevičių namuose. Bet jo balso beveik nesigirdėdavo: jis laikydavosi tyliai ir kukliai, mėgdavo, kur nors ramiai ir nuošaliai įsitaisyti ir stebėti aplinkinius žmones. Santykiai su Gabriele Petkevičaite buvo jaunatviški, kaimyniški, bet ne daugiau. Idėjos bičiulystė atsirado vėliau. Paskutinis jaunatviškas Gabrielės ir Julijono susitikimas buvo jau baigus kunigų seminariją ir po įšventinimo į kunigus. Primicijos iškilmės įvyko 1898 m. pavasarį.

1901 m. Gabrielė Petkevičaitė persikėlė į Puziniškį. Visa galva pasinėrė į literatūrinį ir visuomeninį gyvenimą. O Julijonas Lindė 1898 m. rudenį buvo paskirtas į Raseinius vikaru, kur visam amžiui susidraugavo su antru vikaru kun. Antanu Juozapavičiumi. Jis kunigų seminariją buvo baigęs ketveriais metais anksčiau. Iki 1898m. gruodžio 15 d. abu kunigai vienas kitą papildė: Julijonas Lindė buvo svajotojas, linkės į filosofavimą, artimas romantikams. Atkakliai veržėsi į „slėpingąjį dvasios pasaulį“. Kunigas Antanas Juozapavičius buvo realistas, pozityvistas, mokslininkas praktikas. Julijonui pradėjus kurti, kun. Antanas Juozapavičius bandė Julijoną Lindę grąžinti iš romantizmo aukštumų į realybę. Bet Julijonas liko taro dangaus ir žemės (Rapolas Šaltenis).

1898 m. gruodžio 15 d. atėjo žinia: J.Lindė turi keltis į Mintaują. Kuo nusikalto jaunas kunigas. Perkėlimas į Kuršą prilygo tremčiai. Ten savo laiku atsidūrė kunigai „litvomanai“: J. Tumas- Vaižgantas, Juozas Šnapštys- Margelis, Mykolas Šeižys- Dagilėlis, Kazimieras Jasėnas ir kt. Julijonas Lindė  guodėsi, kad dar nebuvo joks literatas ir litvomanas.Vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis pakvietė atvykti į Kauną. Susitikimas nebuvo maloniausias.

Vyskupas siuntė į Kuršą tuos kunigus, kurie mokėjo dvi užsienio kalbas- latvių ir vokiečių. Dažniausiai būdavo skiriami tie, kurie buvo baigę Kurše vokiečių gimnazijas. J. Lindė buvo baigęs Kuldygos vokiečių gimnazijos keturias klases. Ten mokėsi su savo giminaičiu ir draugu Mykolu Šeižiu- Dagilėliu. Vadinasi, mokėjo užsienio kalbas. Kilnojamas   iš vienos vietos į kitą, kunigavo Latvijoje, ilgėdamasis Lietuvos, daug skaitė. Vienumoje tyliai brendo talentas. Bet apie tai galėtų būti atskiras kalba.

Varniuose 1912 m. spalio 22 d. rašytame laiške G. Petkevičaitei- Bitei  pagarbiai atsiliepiama apie savo motinėlę „ Ji, ta mano motinėlė, iš tikro turi begaliniai  gerą, geriaus sakant, prakilniai- gerą širdį, ir ji Tamstą, be abejo, pažino. Ne nuo ko kito, kaip nuo jos, tos savo gerosios motinėlės, gavau ir aš širdį, kuri, būdama stačiai nervingai opi, privertė mane iš pradžios labai daug iškentėti, o paskui buvo geriausiu pagalbininku įsigilinti ir pažinti kitų širdis“.

1936 m. P. Būtėnas  rašė apie J. Lindę- Dobilą, prisimindamas jo žodžius, išsakytus tėvų atžvilgiu:  „Jau pats gyvenimas verčia prisiminti jų išmintį ir patarimus. Bet jei žmogus ne tik gyveni, bet ir stengiesi į gyvenimo paslaptis gilintis, veržtis į slėpingąjį dvasios pasaulį ir jei tau pasiseka šis tas šioje srityje pasiekti – tik tada pamatai, kad tu ne vienas tuos žygius esi atlikęs, bet savo tėvelių dvasios lydimas“ (Būtėnas P. Apie J. Lindę-Dobilą. Naujoji Romuva. 1936, Nr.19, p.420).

Atrodo, kad kunigų seminarijoje (baigė Žemaičių kunigų seminariją 1898 m. ) Julijonas nė nebandė ką nors parašyti ir spaudoje paskelbti. Rašydamas Vaižgantui, prisipažino: „ 1908-1909 m. ėmiau rašyti. Pirmutinis mano veikalas tai nelaimingasis „Blūdas“. Seminarijoje iš karto  teologijos dvasios mokslintas ir auklėtas, iš aukšto žiūrėjo į literatūrą : „buvau atsidavęs filosofijai ir ilgesnį laiką ją studijavau.“( Lietuviškojo renesanso kūrėjo žvilgsnis į savo kūrybą. Studentų balsas.1932, nr.15).

1911 m. pas G. Petkevičaitę-Bitę Vilniuje tuo metu dirbusią „Lietuvos žinių“ redakcijoje su didžiuliu „Blūdo“ rankraščiu pasirodė J. Lindė- „jau nebe kunigėlis, bet rimtas tėvynės likimu susirūpinęs“( G.Petkevičaitė-Bitė. Krislai, Vilnius, 1966, 528).

Kodėl pas ją? Gyvendamas Latvijoje, J. Lindė atidžiai sekė kultūrinį gyvenimą Lietuvoje ir žinojo, kad  G. Petkevičaitė – Bitė jau žymi rašytoja, autoritetinga kritikė, patyrusi spaudos darbuotoja. G. Petkevičaitė-Bitė buvo patikimas, pažįstamas žmogus.

Kurgi kunigui daugiau eiti ir dar su tokiu romanu? Jis gana kritiškai vaizdavo kunigų gyvenimą ir kreiptis į katalikišką spaudą buvo neįmanoma. Pirmiausia Dobilas norėjo, kad Bitė pirmoji įvertintų jo romaną. Rašytojas paprašė jos globos ir malonės: kad pasirūpintų „Blūdo“ likimu, surastų kas kalbą pažiūrėtų ( J. Balčikonis sutiko, bet jis priprašė niekam nesakyti apie romano kalbos taisymą, matyt, bijojo susilaukti kunigų pykčio ir slėpėsi). Kunigas nemokėjo bendrinės kalbos ir jos rašybos. Neprikalbinus nei Jono Jablonskio, nei studento Jurgio Šaulio, teko kreiptis ir pinigais suvilioti Juozą Balčikonį.  Darbas buvo labai sunkus, kai ką net patrumpino. Dar reikėjo susitarti su spaustuvininku. Kad pasirinko Dobilo slapyvardį Bitei   patikėjo didžią paslaptį… Bitei kunigo apsilankymas buvo malonus. Ji gerbė J. Lindę- Dobią už tai, kad  jo galvojimas buvo pagrįstas giliu žmoniškumu ir tolerancija kitų žmonių nusistatymui. Paslaptis išaiškėjo tik 1938 m., kai Rapolui Šalteniui Juozas Balčikonis prisipažino, kad romano kalbą taisė, bet jo nebaigė, pataisęs tik stambesnes klaidas, todėl už romano kalbą neatsakąs (Rapolas Šaltenis. Tarp dangaus ir žemės. Vilnius, 1990, p.77).

Rašytoja „Blūdą“ globojo, džiaugėsi, kad jis buvo išspausdintas, džiaugėsi, kai girdėjo jį giriant ir pati tam pritarė ( „esama didelio realisto ir didelio dailininko, didelio gyvenimo mokytojo, prieš kurį nei sielos, nei kūnai neturi paslapčių ir kurs ne vien pats moka kiekvieną apsireiškimą, taip sakant, širdies plakimą, pulsą sučiupti,  bet puikiai moko tą širdį ir kitiems parodyti“( G.Petkevičaitė- Bitė. Raštai. t.5, p.241).

Bitės straipsnio-recenzijos apie tą romaną žinomi net keli variantai. Ji ieškojo tinkamiausio ir objektyviausio žodžio. Toks dėmesys buvo ne be pagrindo: tai buvo lietuvių literatūroje „pirmasis lietuvių psichologinis romanas“( J. Žėkaitė. Lietuvių romanas. Vilnius, 1970, p.141).

Išėjęs iš spaudos 1912 m. romanas tapo karštos literatūrinės kovos objektu. Aštriai kunigus kritikuojantis liberalių pažiūrų kunigui J. Lindės- Dobilo romanas galėjo kainuoti kunigo sutaną. Todėl rašytojas savo autorystę turėjo slėpti  prisidengdamas dobilo žiedu. Romanas išleistas 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Už spausdinimą pats autorius sumokėjo 900 rublių. Knygą platino Marijos Šlapelienės knygynas Vilniuje. Iš pradžių knyga buvo labai perkama. Bet katalikiška spauda sutiko jį kuo priešiškiausiai už neigiamą kunigų gyvenimo pavaizdavimą. Vėliau viename laiške Dobilas rašė: “Vos pasirodė mano „Blūdas“, tuojau buvo duotas man galimumas iš tėvynės išblūdyti“(VUB,RS, F.543, f.23). Kas „Blūdo“ neskaitė, bet jį kritikavo ( būta ir tokių asmenų!), tas nenorėjo suprasti vienų svarbiausių Lietuvos gyvenimo momentų iki Pirmojo pasaulinio karo. J. Lindė – Dobilas, rūstaus kunigų puolimo prislėgtas, turėjo prašytis perkeliamas Latvijon.

„Blūdas“ buvo pirmasis J. Lindės- Dobilo išėjimas į žmones, kūrybinio kelio pradžia. Dirbti ne savame krašte, kurį laiką jam buvo ramiau. Ramesne širdimi buvo galima kaupti jėgas, galvojant apie kūrybą ir sugrįžimą Lietuvon. Apie tai smulkiau rašoma biografinėje apybraižoje „Skaisčios širdies žmogus- Julijonas Lindė Dobilas“(2018), istorinėje apybraižoje „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje. Meno kuopai atminti“(2017).

Yra išlikę laiškai rašyti G. Petkevičaitei- Bitei po karo tik nuo 1920 metų. Ankstesnių nerasta. Apie 1919-1920m. J.Lindė – Dobilas vėl susirado G. Petkevičaitę- Bitę. Su dramos „Širdis neišturėjo“ rankraščiu. Perskaičiusi Bitė atvirai pareiškė, kad kūrinys silpnas. Dobilas nepatikėjo ir paprašė rasti Vilniuje kritiką (lenką arba rusą!), kuris sutiktų tarti savo nuomonę apie tą dramą. Matyt, lietuvių kritikų nuomonė buvo aiški. Kai ir surastojo kritiko žodis buvo neigiamas, Dobilas rankraštį atsiėmė. Dobilas visiškai sutiko su Vaižganto požiūriu, kad veikalą nagrinėti netolygu asmenį užgauti. Dobilas liko ištikimas tolerancijos principui, pakantumui kito nuomonei.

J.Lindės- Dobilo ir G. Petkevičaitės- Bitės santykiai ilgainiui išaugo į didelę draugystę. Juos daugiausia nulėmė mokytojavimas Panevėžio vyrų gimnazijoje. Į Panevėžį J. Lindė- Dobilas atvyko 1922 m. rugpjūčio mėn.  Čia vyrų gimnazijoje, jau treti metai buvo bedirbanti Bitė. Dobilas ėmė dėstyti literatūrą, kurią jau dėstė ir Bitė. Ateitis parodė, kad G.Petkevičaitė- Bitė nesuklydo manydama, kad Dobilas kaip niekas kitas tinka svarbiam ir atsakingam pedagogo darbui. Dėl nesveikatos 1924 m. Bitė atsisakė darbo gimnazijoje. Būta ir kitų priežasčių. 1923 m. Jurgiui Šauliui, diplomatui ir buvusiam savo auklėtiniui Bitė skundėsi: „Dėl sveikatos nebūčiau dar iš gimnazijos pasitraukusi, bet gerb. direktoriui ( Jonui Yčui- J. B) parūpo ar kapelionui, ar ministrui įtikti…pasitraukiau. Visa mano nuodėmė buvo, kad sirgau uždegimu plaučių“ ( V. Žukas. Neskelbti rašytojos laiškai. Literatūra ir menas.1986m.kovo 20 d.).  Iš jos Dobilas perėmė visuotinės literatūros kursą.

G. Petkevičaitei grįžus į Puziniškį, jos bendravimas su Dobilu nenutrūko. Jis dar labiau suintensyvėjo, susirašinėjimas stiprėjo, domimasi vienas kito gyvenimu( „Tenka gerokai pavargti su pamokomis. Kaip Tamstos sveikata? Tamstos kun. J. Lindė“( Julijonas Lindė- Dobilas. Laiškai.Parengė Virgilija Stonytė.Vilnius,1999, p. 131).

Bitė pasiskusdavo bėdomis, guosdavosi įgrisusia buitimi, pilka kasdienybe, pairusia sveikata. „Jūs gal vienintelis suprantate, kiek nervų suėda laikytis tose gyvenimo aplinkybėse, kuriose esu atsidūrusi“( G. Petkevičaitė- Bitė. Laiškai. Vilnius, 1968, p.284), Dobilas širdingai užjausdavo iki pat savo mirties 1934 m. Padėdavo ne tik gerais žodžiais. Siuntė konkrečią paramą, globojo jaunus talentingus gimnazistus 1922 m. gegužės 1 d. įkurtoje  Meno kuopoje. Atvykęs į gimnaziją Julijonas Lindė- Dobilas perėmė vadovavimą Meno kuopai, kuri po jo mirties buvo pavadinta Julijono Lindės -Dobilo vardu.

Bitė Dobilą vertino kaip geriausią literatūros žinovą (Ten pat, p.227-228). Dobilo žodis buvo svarus. Jis dažnai sprendė kūrinio likimą, ar tinka spaudai ar ne. Buvo pasikliaujama Dobilo kompetencija.

Svarbi J. Lindės- Dobilo nuomonė propaguojant Lietuvoje pasaulinę literatūrą. Iš laiško, rašyto 1929 m. iš Panevėžio kanauninkui, teologijos magistrui, katalikų Mokslų akademijos  nariui, istorikui Pranui Penkauskui: „Mūsų jaunuomenė tiek yra sudidvyrinta, kad ir didžiausios pastangos neįveikia jos prie rimto darbo priversti. Dėstom klasikus dažnai net jų neskaitę, neturime nė vieno žymesnio kritiko išsivertę. Koks  chaosas pas mus literatūroj ir apskritai mene. Jei katalikai išverstų ir išleistų jėzuito Aleksandro Baumgartnero veikalą „Die Weltliteratur“, kuris įgijo ne  tik mokslininkų katalikų pripažinimą ir kai kuriuo atžvilgiu ( indų literatūra)  yra vienintelis vokiečių kalba – jie tikrai pasitarnautų Lietuvos kultūrai“ (Julijonas Lindė- Dobilas. Laiškai.Parengė Virgilija Stonytė, Vilnius, 1999, p.216).

Kitame laiške, rašytame 1928 m.prof. Juozui Eretui, komentavo savo publikaciją „Ar paseno Tenas?:  „Nesunku yra, net iš geriausių mūsų rašytojų raštų, įrodyti, kad mums gerokai trūksta kūrybos esmės supratimo. Jei tai būtų, gal  ne vienas mūsų rašytojų ir iki aukštųjų kūrybos horizontų būtų pakilęs. Kol mes nemokam skirti kūrybos nuo  aprašymo, publicistikos ir savo idėjų populiarizavimo. Tėno teorija apie kūrybos esmę, mano nuomone, geriausiai padeda į jos pagrindą žvilgerėti. Be to pagrindo, kurį jis duoda, negali būti ir naujausieji metodai (V.Dilthey-vokiečių filosofas, kultūros istorikas ir teoretikas- J. B)) suprasti“(Ten pat, p.195).

1928 m. gegužės 1 d. Lietuvos universitete vyko Hipolito Teno šimtųjų gimimo metinių viešas paminėjimas. Jame J.Lindė- Doblas nedalyvavo, motyvuodamas savo dideliu užimtumu. Pats pakvietimas gimnazijos mokytojui buvo didelis siurprizas. Jį surengė Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus prof. Juozo Ereto vadovaujama literatų grupė.

J. Eretas, recenzuodamas pasirodžiusią Dobilo studiją „Ar nepaseno Tenas“ne tik labai griežtai ją sukritikavo, bet ir smarkiai užsipuolė. Jis supeikė viską. J. Lindė- Dobilas atsakė prof. J. Eretui viešai per kelis numerius. Recenzija Dobilą stipriai užgavo ir įskaudino. Todėl jo atsakymas buvo šiurkštokas ir gana aštrus. Apie H. Teno jubiliejaus paminėjimą rašė „Lietuvos aidas“1928 m. Nr.75.

Julijonas Lindė – Dobilas  nesikišo į to meto politiką. Bet jo įžvalgos apie to meto politinį gyvenimą yra reikšmingos :“ Dabar gyvenimas verčia vienus ir antrus šiek tiek prasiblaivyt, sveikiau į gyvenimą pažiūrėti“( po 1926 m. krikščionių demokratų pralaimėjimo rinkimuose į Seimą).

Kitoje vietoje rašė:  „Niekada nesitikėjau, kad mes taip kvaili, o ypačiai mūsų demokratija. Visaip žmonijos dvasios evoliuciją tyrinėdamas, prieinu išvadą, kad bolševizmas gali kada norint apimti visą pasaulį. Tai bus panašus laikotarpis, kaip buvo viduramžiai. Kultūra prasideda nacionalizmu ir baigiasi individualizmu. Po didelių dvasios emocijų paprastai ateina poilsio, merdėjimo, sustingimo laikas. Tokie buvo viduramžiai, toks bus ir bolševizmas. Berods turime pavyzdį.<…> Kadangi tas klausimas pas mus šiandien labai ir labai aktualus, tai, man rodos,  ne tik yra naudinga, bet ir reikalinga mintimis pasikeisti, kad galėtume jį tinkamai nušviesti. Būtumėm jau paskutiniai kvailiai, jei iš tokių savo bėdų nemokėtumėm pasimokyti“(Julijonas Lindė- Dobilas. Laiškai. Iš laiško G. Petkevičaitei-  Bitei. Panevėžys.1926 m. gruodžio 25 d.).

Buvo praėjusi tik savaitė po valstybės perversmo Lietuvoje. Toliau jis rašytojai G. Petkevičaitei- Bitei rašė: „Tokiuose purvuose, kaip mes lig šiol gyvenome, nė viena valstybė negali gyventi. Taigi atėjo laikas, kad „Aušros“ ( 1883-1886m. žurnalas- J. B.). švieselė ir vėl imtų šviesti, o  pragaro mintuvio karžygiai tegul eina sau į pragarą“( Ten pat.).

Skaityti J.Lindės- Dobilo laiškus ne tik didelis malonumas. Tai lietuvių modernios  kultūros liudijimas.

Išvados:

1, J. Lindę- Dobilą ir G. Petkevičaitę – Bitę jungė  daugybę bendrų interesų ir rūpesčių: literatūra, pedagogika, gabaus jaunimo šelpimas.

2. Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų-Bitė valstiečių liaudininkų demokratų. Dobilas-liberalus krikščionis demokratas- juos jungė abipusė pagarba kitaip galvojančiam asmeniui, sugebėjimas išklausyti ir įvertinti kitokių pažiūrų žmogų, žmoniškumas, tolerancija.

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas