Julijono Lindės- Dobilo laiškai kaip gyvenimo ir kūrybos palikimas

1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžyje mirė kunigas, filosofas, pirmojo psichologinio romano “Blūdas“ (1912) autorius, pedagogas, Panevėžio vyrų gimnazijos direktorius Julijonas Lindė – Dobilas.

Jo rašyti laiškai žymiems lietuvių kultūros veikėjams (G. Petkevičaitei- Bitei, J. Basanavičiui, K. Būgai, J. Tumui- Vaižgantui, J. Keliuočiui, R. Šalteniui. A. Dambrauskui- A. Jakštui ir kt.) – įdomi jo gyvenimo ir kūrybinės biografijos dalis, aktuali ir šiandien. Laiškai išleisti Vilniuje 1999 m. (parengė Virgilija Stonytė).

Varniuose 1912 m. spalio 22 d. Rašytame laiške G. Petkevičaitei- Bitei pagarbiai atsiliepiama apie savo motinėlę „Ji, ta mano motinėlė, iš tikro turi begaliniai gerą, geriaus sakant, prakilniai- gerą širdį, ir ji Tamstą, be abejo, pažino. Ne nuo ko kito, kaip nuo jos, tos savo gerosios motinėlės, gavau ir aš širdį, kuri, būdama stačiai nervingai opi, privertė mane iš pradžios labai daug iškentėti, o paskui buvo geriausiu pagelbininku įsigilinti ir pažinti kitų širdis“.

1936 m. P. Būtėnas rašė apie J. Lindę- Dobilą, prisimindamas jo žodžius, išsakytus tėvų atžvilgiu: „Jau pats gyvenimas verčia prisiminti jų išmintį ir patarimus. Bet jei žmogus ne tik gyveni, bet ir stengiesi į gyvenimo paslaptis gilintis, veržtis į slėpingąjį dvasios pasaulį ir jei tau pasiseka šis tas šioje srityje pasiekti – tik tada pamatai, kad tu ne vienas tuos žygius esi atlikęs, bet savo tėvelių dvasios lydimas“ (Būtėnas P. Apie J. Lindę-Dobilą. Naujoji Romuva. 1936, nr.19, p.420).

Atrodo, kad kunigų seminarijoje (baigė Žemaičių kunigų seminariją 1898 m.) Julijonas nė nebandė ką nors parašyti ir spaudoje paskelbti. Rašydamas Vaižgantui, prisipažino: „1908-1909 m. ėmiau rašyti. Pirmutinis mano veikalas tai nelaimingasis „Blūdas“. Seminarijoje iš karto teologijos dvasios mokslintas ir auklėtas, iš aukšto žiūrėjo į literatūrą: „buvau atsidavęs filosofijai ir ilgesnį laiką ją studijavau.“ (Lietuviškojo renesanso kūrėjo žvilgsnis į savo kūrybą. Studentų balsas. 1932, nr.15.

Apie savo kunigystės pradžią rašė: „Atsimenu, pradžioj mano kunigavimo buvo taip, jog nei jokiu būdu nesilaikydavo rublis kišenėje. Visai sulyg priežodžio: vienas rublis žvengia, du – pjaunasi. Resiniuose, mano pirmojoj vietoj, nors važiuodamas į ten pasiėmiau gerokai piningų iš namų ir kaip kunigas jau mažiausiai 2 rublius į dieną uždirbdavau, skolų nemokėjau ir kitokių reikalų neturėjau, tačiau greitai atsirado tokiam padėjime, kad atėjus ubagams <…> aš neturėjau tiek pinigų, kad padalinus jiems po kapeiką, o tam reikalinga, nebeatmenu, rublis ar pusrublis“.

Tame pat laiške sužinome, kad J. Lindė- Dobilas domėjosi F. Nyčės pažiūromis ir cituoja jo žodžius: „Meilė didesnė už gailestingumą“.

Meilė daugeliui kūrėjų, jų tarpe kunigų, buvo didelis kūrybos žadintojas. Pats J. Lindė apie meilę yra rašęs recenzuodamas V. Mykolaičio- Putino romaną „Altorių šešėlyje“: „Teisingumas reikalauja pripažinti, kad apskritai toji meilė buvo ideali, skaisti. Kaip viduramžiais, taip ir mūsų patriarchališkame gyvenime meilės buvo daug.<…> O tos platoniškos meilės objektas tegali būti kunigas.<….> Jei mūsų moterims, bent anais laikais, kunigas būtų tiek brangus poezijos objektas, tai ar ne galimas daiktas, kad tarp kunigų nebūtų buvę tokių, kurie poezijos nebūtų ieškoję moteryse. Jie būdavo kilnojami iš vienos parapijos į kitą ir visur sau simpatijų surasdavo“ (Dobilas J. „Šarūnas“, „Altorių šešėlyje“ ir mūsų renesansas. Akademikas.1934, nr.15, p. 340).

Vienas tokių kunigų buvo ir J.Lindė- Dobilas, gyvenęs Varniuose šalia Emilijos Juozapavičiūtės, kun. A. Juozapavičiaus sesers. Apie savo jausmų taurumą ir skaistumą viena laiške net teisinosi: „Galiu Tave užtikrinti, jos nei vienam žmogui, jis gali, nežinau, koks būti, į galvą neįėjo, kad tarp mūsų būtų galėjusi būti kitokia meilė, kaip tik anioliška. Aš ją vadinu dukrele, ji mane tėveliu ir taip mes ir gyvename. Bet ji į mane tiki, tiki į mano talentą, ir aš jos negaliu užgauti. <…< Jei nori kitoniškos, turi į kitą įsimylėti…“ (Laiškas Emilijai Juozapavičiūtei, p. 17). Kurį laiką jis buvo lyg jos „mokytojas“. Dobilą ši meilė labai gaivino, kėlė jo kūrybinę nuotaiką, energiją ir plačius užmojus.

Svarbi J. Lindės- Dobilo nuomonė propaguojant Lietuvoje pasaulinę literatūrą. Iš laiško, rašyto 1929 m. Pranui Penkauskui: „Koks chaosas pas mus literatūroj ir apskritai mene. Jei katalikai išverstų ir išleistų jėzuito Baumgartnero veikalą „Die Weltliteratur“, kuris įgijo ne tik mokslininkų katalikų pripažinimą ir kai kuriuo atžvilgiu (indų literatūra) yra vienintelis vokiečių kalba – jie tikrai pasitarnautų Lietuvos kultūrai“( Laiškas P. Penkauskui, Panevėžys, 1929).

Kitame laiške komentavo savo publikaciją „Ar paseno Tenas: „Nesunku yra, net iš geriausių mūsų rašytojų raštų, įrodyti, kad mums gerokai trūksta kūrybos esmės supratimo. Jei tai būtų, gal ne vienas mūsų rašytojų ir iki aukštųjų kūrybos horizontų būtų pakilęs. Kol mes nemokam skirti kūrybos nuo aprašymo, publicistikos ir savo idėjų populiarizavimo. Tėno teorija apie kūrybos esmę, mano nuomone, geriausiai padeda į jos pagrindą žvilgterėti. Be to pagrindo, kurį jis duoda, negali būti ir naujausieji metodai (Dilthey) suprasti“ ( Iš laiško Juozui Eretui, Panevėžys, 1928).

Julijonas Lindė – Dobilas nesikišo į to meto politiką. Bet jo įžvalgos apie to meto politinį gyvenimą yra reikšmingos: „Niekada nesitikėjau, kad mes taip kvaili, o ypačiai mūsų demokratija. Visaip žmonijos dvasios evoliuciją tyrinėdamas, prieinu išvadą, kad bolševizmas gali kada norint apimti visą pasaulį. Tai bus panašus laikotarpis, kaip buvo viduramžiai. Kultūra prasideda nacionalizmu ir baigiasi individualizmu. Po didelių dvasios emocijų paprastai ateina poilsio, merdėjimo, sustingimo laikas. Tokie buvo viduramžiai, toks bus ir bolševizmas. Berods turime pavyzdį.<…> Kadangi tas klausimas pas mus šiandien labai ir labai aktualus, tai, man rodos, ne tik yra naudinga, bet ir reikalinga mintimis pasikeisti, kad galėtume jį tinkamai nušviesti. Būtumėm jau paskutiniai kvailiai, jei iš tokių savo bėdų nemokėtumėm pasimokyti“ (Iš laiško G. Petkevičaitei- Bitei. Panevėžys. 1926 m. gruodžio 25 d.).

Buvo praėjusi tik savaitė po valstybės perversmo Lietuvoje. Toliau jis rašytojai rašė: „Tokiuose purvuose, kaip mes lig šiol gyvenome, nė viena valstybė negali gyventi. Taigi atėjo laikas, kad „Aušros“ (1883-1886m. žurnalas- J. B.). švieselė ir vėl imtų šviesti, o pragaro mintuvio karžygiai tegul eina sau į pragarą“ (Ten pat.).

Skaityti J.Lindės- Dobilo laiškus ne tik didelis malonumas. Tai lietuvių modernios kultūros pradmenų liudijimas.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: