Julita Tučkutė

Mokytojos Ramutės Matusevičiūtės mokinė Julita apie save rašo: „Kurti pradėjau dar vaikystėje.  Galvoje tiesiog sukdavosi įvairios idėjos tarsi knygų scenarijai. Pirmąją knygą parašiau praeitais metais. Nerašau pasakų su laiminga pabaiga. Man patinka kalbėti apie skausmą ar kančias su malonumo detalėmis. Ateityje norėčiau išleisti bent vieną savo knygą“.

Julita Tučkutė (11 kl.)

Kapo tyla

Ir tą vakarą tu rasi mane. Aš sėdėsiu ir tylėsiu. Žinosiu, kada tu ateisi. Žinosiu, kad ta diena bus ypatinga. Tada kažkas pasikeis. Širdis šėls kaip medžių lapai šėlsta per audrą. Kūnas tirps kaip pavasarį tirpsta sniegas. Ir tu suprasi, kad myli. Suprasi tada, kai viskas bus išnykę. Aš lauksiu. Lauksiu kiekvieną dieną ir vilsiuos, kad tu ateisi ir apkabinęs jau niekad nepaleisi. Kad, paėmęs už rankos, vesies amžinybės keliu, ir gyvensim šia akimirka. Egzistuosim tik mes. Aš lauksiu. Lauksiu ten, kur mano vardas parašytas. Juk žinau, kad ateisi. Lauksiu. Net dabar, po mirties, kai viskas išnykę.

Tuštuma

Balta. Aplinkui balta. Aš brendu tolyn, tačiau nematau tavęs. Tu pranykai. Galbūt ištirpai, kaip tirpsta sniegas, o galbūt nunešė pūga. Nors nuogų kojų pirštų nebejaučiu, bet pasiduoti neketinu. Ieškosiu tol, kol rasiu tave ar tavo kraujo pėdsakus. Kaip dingai? Kaip dingai nepalikęs net žymės, į kurią pusę eiti? Sniegas lygus. Po savęs palieku pėdas, bet tik tiek. Ieškau ilgai, galbūt amžinybę, tačiau tik dabar susimąstau, kad tai tik sapnas. Galbūt tavęs niekada net nebuvo, gal tu tik mano vaizduotėje. Sniegas uždengia kraujo pėdsakus. Balta. Aplinkui balta…