Kai tokia gausybė deimantų, gali nebeišsirinkti

Jaunutis, itin progresyvių pažiūrų grafas prieš ankstyvą savo mirtį surašo reikšmingiausią Europoje testamentą – šiuo raštu panaikina baudžiavą, nurodo atidaryti pirmąją universitetinę ligoninę ir pradžios mokyklą. Ligoninėje darbuotis ateina nepaprastas gydytojas su dar nepaprastesne savo dukterimi. O kur dar tie didvyriai, nepabūgę bolševikų ir įkūrę Joniškėlio respubliką, laisvi joje išbuvę pratisus metus? Visa tai – apie unikalųjį Joniškėlį.

Pasididžiavimas – dvarininkai

Į Joniškėlio dvaro parką susirinko keturi ypatingi vietos žmonės. Jie – savo krašto istorijos puoselėtojai. Mūsų prašymu, visi keturi turėjo pateikti savo nuomonę ir argumentus, kas Joniškėlio krašte yra svarbiausia, ką galėtume laikyti didžiausiu šios vietovės lobiu, tikru deimantu.

Ant diskusijų svarstyklių kiekvienas iš jų dėjo svarbiausius miesto įvykius, asmenybes ir kiekvienas bandė argumentais nusverti į savo pusę.

Joniškėlietis Viktoras Stanislovaitis valandų valandas galėtų pasakoti legendas apie dvarininkus Karpius, istorijos mokytoja Virginija Giedrienė didžiuojasi Joniškėlyje gyvenusia ir moterų teises gynusia Gabriele Petkevičaite-Bite. Jaunasis istorijos puoselėtojas gimnazistas Deimantas Diringis mokytojai drįso paprieštarauti – jis tvirtino, kad Joniškėliui svarbiausias yra knygnešys Jurgis Bielinis.

O štai ketvirtasis – Joniškėlio miesto seniūnas Donatas Dilys – nutraukė visų diskusijas teiginiu, kad mieste vienintelio lobio išrinkti neįmanoma – kone už kiekvieno kampo slypi kokia nors vertybė, garsinanti miestą.

Vis dėlto pašnekovai vienbalsiai sutaria, kad pradžią Joniškėlio pasididžiavimams davė dvarininkai Karpiai.

Joniškėlis – mažiausias Lietuvos miestas (A.Švelnos nuotr.).

Prieš mirtį pasirūpino kaimo vaikais ir ligoniais

Paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis Joniškėliui nusipelnė daugiausia. Jis buvo išsilavinęs, daug keliavęs žmogus.

Nors paveldėjo visą tėvų turtą, bet likimas jaunajam bajoraičiui nebuvo dosnus. Jis susirgo nežinoma liga, kurios išgydyti negalėjo net geriausi gydytojai. Ponaitis po nesėkmingos operacijos neišgyveno ir mirė būdamas vos 29-erių, tačiau prieš tai jis spėjo parašyti unikalų – į reikšmingiausių Europos testamentų dešimtuką patenkantį testamentą. Juo dvarininkas pirmas Rusijos imperijoje ir antras Europoje panaikino baudžiavą.

„Velionis testamentu paliko 400 tūkstančių auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią buvo parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip provincijoje atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla.

Vietos varguolių vaikams gydymas ir mokslas buvo nemokamas. Tačiau mokykloje nebuvo mokoma lotynų kalbos, o tai reiškė, kad kaimo vaikams siekti aukštesnių – kunigo ar gydytojo – studijų kelias buvo užvertas. Vietos sodiečiams tai buvo labai svarbu, todėl jie savo atžalas nenoriai leido į mokyklą. Užtat kaimynai latviai įvertino mokslą – siuntė čia savo vaikus“, – pasakojo V.Stanislovaitis.

Greta dvarininkų Karpių pastatytos bažnyčios įsikūrė ligoninė (kairėje) ir mokykla (A.Švelnos nuotr.).

Daktarą laikė šventuoju

Istorijos žinovas atskleidė, kad ir su baudžiavos panaikinimu taip pat nebuvo viskas sklandu, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.

„Nors Ignacas testamentu paleido kelis tūkstančius Joniškėlio apylinkių dvarų baudžiauninkų, nurašė jų skolas ir dar skyrė pinigų savarankiško ūkininkavimo pradžiai, jo turtą paveldėję giminaičiai neskubėjo šia džiugia žinia pasidalyti su išlaisvintaisiais. Tik kai dvaro tarno sūnus, lankęs mokyklą ir išmokęs skaityti pamatė tai įrodančius dokumentus, garsiai paskelbė gerą žinią.

Valstiečiams teko net bylinėtis, kol paveldėtojai pripažino dosniojo pono paskutinę valią“, – pasakojo pašnekovas.

Ponaitis testamente buvo nurodęs naujai pastatytoje ligoninėje nemokamai gydyti, teikti pagalbą, vaistus ir lovą tik vietos parapijos žmonėms. Tačiau Joniškėlio ligoninės gydytojas Jonas Leonas Petkevičius neatstūmė nė vieno vargšo net iš tolesnių vietovių – pagalbos ranką tiesė visiems į jį besikreipiantiems.

„Į ligoninę sergantieji plūdo ir iš Rygos. Apie gydytoją Petkevičių žmonės kalbėdavo kaip apie šventąjį. Netgi buvo paskleistos legendos, kad užtenka prie gydytojo tik pastovėti ir liga pasitrauks be vaistų“, – pasakojo V.Stanislovaitis.

Šiame pastate buvo įkurta pirmoji pasaulyje universitetinė kaimo mokykla (A.Švelnos nuotr.).

Sovietinė gydymo įranga ir dabar kelia šiurpą

Prieš daugiau nei dešimtmetį Joniškėlio ligoninei buvo iškilusi grėsmė būti uždarytai. Vietos gyventojai stojo mūru, kad seniausia Lietuvos kaimo ligoninė būtų išsaugota. Valdžia savo planų atsisakė ir surado pinigų pastatui renovuoti. Atnaujintą ligoninę pavadino J.L.Petkevičiaus vardu ir prijungė prie Pasvalio ligoninės.

Daugiau nei keturis dešimtmečius Joniškėlyje dirbanti gydytoja Rita Satkuvienė sakė, kad ligoninėje belikęs tik Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius.

„Pastatas visiškai renovuotas, antrame jo aukšte yra įrengtos šiuolaikiškos palatos. Tik pirmame aukšte pavyko išsaugoti senąją architektūrą ir kabinetuose palikti skliautines lubas. Iš gydytojo Petkevičiaus laikų neturime išlikusio nė vieno medicininio instrumento.

Veikli slaugytoja prieš keletą metų pasišovė surinkti niekam nebereikalingą sovietinę įrangą ir įkūrė ligoninėje muziejų. Dabar lankytojai, apžiūrėdami seną stomatologo kėdę ar stiklinius švirkštus, net purtosi iš siaubo“, – šypsojosi medikė.

Istorijos mokytoja Virginija Giedrienė didžiuojasi Joniškėlyje gyvenusia ir moterų teises ginusia Gabriele Petkevičaite-Bite (A.Švelnos nuotr.).

Paliegėlė praskynė kelią visoms šalies moterims

Istorijos mokytoja V.Giedrienė neneigė kolegos liaupsių dvarininkams Karpiams, bet įsiterpė, kad ne jie vieni čia tokie buvo.

Gydytojo Petkevičiaus ir jo žmonos Malvinos pirmagimės dukters Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka Joniškėlis tapo kultūros, lietuvybės bei valstybingumo centru.

„Mano galva, Joniškėlio lobis yra Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji – tegul ir silpnos sveikatos, bet didelio dvasinio tvirtumo pavyzdys. Ji buvo pirmutinė moteris, pralaužusi ledus ir užėmusi iki tol tik vyrų turėtas pareigas. Gabrielė pirmoji iš moterų kandidatavo į Lietuvos prezidento postą, pirmoji tapo Steigiamojo Seimo pirmininke, pirmojo laikraščio moterims redaktore, pirmojo lietuviško spektaklio iniciatore, pirmojo moterų suvažiavimo pirmininke. Didžiuojamės, kad rašytoja, pedagogė, filantropė yra kilusi būtent iš Joniškėlio. Mes turime dėkoti jai, kad Lietuvos moterys turi balsavimo teisę, gali dalyvauti visuomenės gyvenime. Man didelė garbė dirbti jos vardu pavadintoje gimnazijoje“, – patoso nesibaidė pedagogė.

G.Petkevičaitė-Bitė, nors turėjo begalę veiklos, rasdavo laiko padėti tėvui ligoninėje, slaugė paliegėlius.

„Rašytoja Joniškėlyje labiau sužibėjo kaip kaimo mokytoja. Spaudos draudimo metais, kai nebuvo knygų, vaikus mokė slapta. Jos dėka Joniškėlyje lankėsi daug XIX amžiaus pabaigos tautinio atgimimo elito žmonių, lankydavosi knygnešiai. Ketverius metus čia gyveno rašytoja Žemaitė. Su Gabriele rašytas komedijas, straipsnius į draudžiamą spaudą jos pasirašydavo slapyvardžiu Dvi Moterys“, – vis pasakojo ir pasakojo V.Giedrienė.

Iš kairės: V.Giedrienė, V.Stanislovaitis, D.Diringis ir D.Dilys sutarė, kad pagrindinis Joniškėlio lobis – dvarininkai Karpiai (A.Švelnos nuotr.).

Joniškėlyje leido slaptą laikraštį

Apie knygnešių veiklą Joniškėlyje mokytojai antrino G.Petkevičaitės-Bitės gimnazijos vienuoliktokas D.Diringis.

„Visi žino knygnešio Jurgio Bielinio pavardę. Tegul ir ne kartą žandarų pagautas, jis niekaip neatsisakė savo rizikingos veiklos. J.Bielinį laikau didingiausiu knygnešiu. Jis daug bendravo su G.Petkevičaite-Bite, buvo net pakvietęs merginą vykti kartu su juo į Belgiją, Prancūziją pristatyti Lietuvą. Jo tikslas buvo pasakyti Europai, kad lietuviai nori atsiriboti nuo Rusijos. Bet Gabrielė niekada nebuvo keliavusi taip toli, tad rizikingos sveikatai kelionės su vyresniu knygnešiu atsisakė“, – pasakojo gimnazistas.

Tąkart J.Bielinis į kelionę išvyko vienas. Prancūzijoje jis susipažino su lenkų išeivių bendruomene, taip pat siekusia atsiriboti nuo Rusijos, kaip nors išsilaisvinti. Tačiau nutiko netikėtas dalykas. Lenkai buvo įsitikinę, kad Lietuva yra Lenkijos dalis, o tai išgirdęs knygnešys supyko, sukėlė didelį triukšmą. Už tai jis buvo tiesiog išmestas pro duris.

„J.Bielinis Joniškėlio apylinkėse leido vienintelį spaudos draudimo metais Lietuvos teritorijoje spausdintą ir platintą lietuvišką laikraštį „Baltasis erelis“. Už tai jam prigijo Erelio slapyvardis“, – priminė D.Diringis.

Joniškėlio J. P. Petkevičiaus ligoninėje įkurtame muziejuje kai kurie eksponatai kelia šiurpą (A.Švelnos nuotr.).

Buvo sukūrę valstybę valstybėje, nustūmė tolyn bolševikus

Pasakojamų istorijų smalsiai klausęs seniūnas D.Dilys galop neištvėrė ir įsiterpė į pokalbį. Jis manė, kad Joniškėlyje sunku išskirti kokį vieną lobį, nes čia jų yra ištisi klodai.

„Joniškėlis buvo ne šiaip miestas, o atskira respublika. 1919 metų Joniškėlis buvo valsčiaus centras, jam priklausė teritorija nuo Pakruojo iki Pabiržės, nuo Latvijos sienos iki pietinių Panevėžio prieigų. Joniškėliečiai, apsupę bolševikų štabą, iškėlė juodą audeklą, ant kurio buvo nupiešta kaukolė, du sukryžiuoti kaulai ir užrašas „Joniškėlio mirties batalionas“. Pusantro tūkstančio ginkluotų vyrų bolševikus nustūmė nuo Biržų iki pat Šiaulių. Visa ši Šiaurės Lietuvos teritorija po to paskelbiama Joniškėlio respublika. Ji išsilaikė visus vienus metus“, – negalėjo nesižavėti tokiu istorijos faktu seniūnas.