Kaip aš ploviau laiptinę…

Audrius Skačkauskas

Kol maniškė darbe, nusprendžiau išplauti laiptinę. Pas mus daugiaaukščiam nėra valytojos, todėl laiptinę plaunam paeiliui. Tai yra savo aukšto dalį. Kas trys mėnesiai. Tai va ir nusprendžiau išplauti. Nu kaip nusprendžiau…. Mano mylimoji išeidama į darbą gražiai perspėjo. Tiksliai pažodžiui neatsimenu, bet supratau, kad geriau išplauti.

Išsinešiau kibirą vandens, net su kaušeliu ploviklio ir grindų šepetį. Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn – atgal.. Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn – atgal. Pamirkau….Girdžiu už nugaros durys atsidaro. Aš dar labiau brūkšt, brūkšt, brūkšt. Tegul kaimynai mato kas čia toks – super ultra geras žmogus šalia gyvena.

– Ką čia dirbi? – staiga atsklinda iš laiptų viršaus nepatenkintas kaimyno balsas.

O kaimynas mūsų toks paparastas. Asfaltą tiesia. Rankos bicepsas, kaip mano kojos šlaunis. Ūgis netoli dviejų metrų. Galva plika su keliais randais (matyt kastuvo darbe nepasidalino). Ir nosis keičianti spalvas priklausomai nuo algos gavimo dienos. Žodžiu, kai blaivas visai geras žmogus, todėl atsisukęs iškarto bandau užuosti ar kas nors gręsia, ar šiaip klausia. Lyg ir blaivas. Galima ir pasikalbėti jei ką…

– Nematai? Laiptinę plaunu, – atsakau per petį ir vėl sau pamirkau, išspaudžiu…

– Ė, stop. Aš ne durns. Matau, kad plauni. Aš klausiu koroče, kodėl plauni?

Gyvenime, kai tenka bendrauti su tikrais panevėžiečiais, verta žinoti vieną taisyklę. Jokios literatūrinės kalbos ir taisyklingo kirčiavimo, bei galūnių, nes kitaip nesusikalbėsit. Todėl „persijungiu“ į normalų bazarą:

– A, kas tau nepatink, koroče?- drąsiai atsiremiu į šluotą ir naglu žvilgsniu žiūriu jam į nosies galą. Taip ir pačiam drąsiau, ir nereikia susifokusuot į visą veidą, nes veidelis aš jum pasakyčiau….

– Ė, girdž tu gazą nuimk….Man kas nepatink? Man koroče nepatink daug visokių bezpredelų: valdž, mana buvusi boba, šnapsą kaina i liets, nes kai liets, negali dėt asfaltą, a negali dėt asfaltą – nėr babkių, a nėr babkių – nieką gerą nėr….

Matau, kad kaimyno veidas rausta ir įvertines visas „mojavimo plona aliumine šluota prieš dvimetrinį kalną“ aplinkybes, gazą nuimu:

– Bazara nėr, supratau, kad nieka gera. Bet aš prie ko. Aš gi pagal mūsų grafiką laiptinę plaunu, tai kame problem?

– Tai tame ir bazaras. Gi ne tava eilė laiptinę plaut. Nuo šiandie mano eilė! Tik susiruošiau, o girdžiu kažkas jau brūžija, bl…….Žinok, žiauriai sunervinai. Tu gi bachūrs, turi „pagaut“ (mintį), kad taip tikri bachūrai nedara….Negalim be eilės.

Žiauriai susigėdau, kad taip. Priėjau paspaudžiau plieninę jo ranką ir tariau:

– Nepyk, kaimyns. Užmiršau, kad jau gruodžio 1 – oji. Esu kaltas ir manau mes taikiu būdu išspręsim šią problemą. Bėgu iki parduotuvės tau porą alaus, o tu ramiai pabaik plauti ir nebepyk.

Taip ir išsiskyrėm gražiuoju. O juk dėl tokios smulkmenos- laiptinės plovimo, galėjom vos ne karą sukelt.

*********

Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn – atgal.. Pamirkau, išspaudžiu, brūkšt pirmyn – atgal. Pamirkau….

Sako, kai dirbi fiziškai, tai smegenys ilsisi. Nežinau…..Mano, tai tikrai ne. Atvirkščiai. Prisigalvoju visokių pasakų: apie kaimyną, laiptinės plovimą ir kovą už karmos taškus.

Gerų kaimynų, švarių laiptinių ir taikos jūsų namams )