Kaip dirgina valdžia

Mindaugas Juzokėnas

Vargu ar žmogus, kuris jaučiasi esąs laisvas, turėtų jausti valdžios egzistavimą. Na, nebent užklumpa kokie nors laikini nesklandumai: karas, maras, badas, ar kitokia (labai laikina) krizė. Taip, tuomet reikia vado, kad mobilizuotų, nukreiptų. Čia tokia būtinybė, siekiant išgyventi. Visais kitais atvejais laisvas žmogus nori tiesiog rūpintis savimi ir mėgautis gyvenimu be jokių dirgiklių, įskaitant valdžios egzistavimą. Iš valdžios tikėčiausi tokio būvio, koks yra būvis maršrutinio autobuso: nė kiek neerzina, kol važiuoja tiksliai pagal grafiką. Aišku, valdžios ir autobuso prigimtys ir užduotys skirtingos, tačiau su valdžia tikėčiausi maždaug tokio santykio, nes dirgiklių ir taip apstu aplinkui.

Tai štai. Jei pagalvoju apie nueinančią valdžią, pastebiu, kad dėl jos man dažnai būdavo gėda. Ir gėda dėl paprasčiausių dalykų, neskaitant didesnių. Stačiai sarmata! Šukuojuosi plaukus, ant peties nusileidžia pleiskana, ir į ausį švelniai sušnabžda Butkevičius: „Šaude tu, šaude…“; valstybinės šventės proga prie namų iškabintos vėliavos, o galvoje Graužinienė skanduoja: „Lie-va-tu, Lieva-tu“. Velniop tuos dirgiklius, perjunkim kanalą!

Ir perjungėm. Klausausi įsitempęs. Kol kas ramu. Ramu, net spengia. Bet vis tiek ramu. Ramu. Ramu.. Ramu… Ir tik sulytos karvės galuos laukų taip ilgesingai ilgesingai mykia: Ramūūūūnai!.. Ramūūūūnai!..


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: