Kalvystės dievas Velžyje – dažnas svečias

Kovo 1 – ąją Velžio kultūros centre Saulius Kronis atidaro personalinę parodą. Sugalvos jai  specialų pavadinimą, ar ne – tai ne taip jau svarbu. Svarbiausia, kad kalviška kryždirbyste besidomintieji turės kur akis pamaloninti.

Pernai „Aukso vainiko“ –  Lietuvos liaudies kultūros centro rengiamame konkurse pelnęs trečiąją vietą, tituluotas geriausiu metų liaudies meistru, prieš keletą dienų kalvis iš Velžio sulaukė ypatingos žinios: jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Taip pat įteiktas šį faktą liudijantis dokumentas, pasirašytas Kultūros ministro Šarūno Biručio.

-Pašaukimas – taip dabar visiems sakau, – vienu žodžiu pasirinktąjį gyvenimo būdą- kalvystę –  apibrėžia  Saulius, į kurį galima būtų kreiptis ir itin iškilmingai, nes beveik metai, kai vyriškiui patikėtos atsakingos Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininko pareigos. – Kažkaip savaime viskas susiklostė: „pačiupinėjau“ geležį ir supratau – mano.

IŠ EUROPOS GREITKELIŲ – Į KALVĘ

Priemiesčio gyvenvietė nepaliauja džiūgauti – „Mūsų kalvis!“ Ir kas drįstų prieštarauti – bemaž  senoviškiausio amato atstovas – vertingas atradimas. Ypač toks, kuris iš principo nenukaldins dviejų vienodų vartų ar tvorų.

Pats Saulius apie save pasakoja santūriai: kažin kokių didelių mokslų nebaigęs, bet patirties turįs nemažai – ja dosniai dalijosi mokytojas, šviesios atminties meistras, Lietuvos kalvių kalviu tituluotas Vytautas Kryževičius. Vyrai, nors skyrė geras metų gabalas, bet jungė tas pats pomėgis – tapo ir draugais, ir bendražygiais. Kartu ir kalvėje vienas pas kitą turėdavo ką veikti, kartu į parodas ar kitokias šventes važiuodavo.

-Jeigu jau iš pradžių, tai mane atrado irgi jau amžiams atsisveikinęs, tąsyk  tautodailininkams vadovavęs Vidas Mažukna. Nusistebėjo, kodėl į tautodailininkų sąjungą nestoju. Aš irgi susimąsčiau: tikrai – o kodėl ne? Įstojau ir pajutau, kad rimtai „įklimpau“ – pradėjau domėtis senosiomis kalvystės tradicijomis, tiksliau, kryždirbyste, ėmiau kurti saulutes, – posūkį nuo amato link meno brėžia S.Kronis. – Na, o jeigu visiškai nuo pradžių, tai kalviauju ne taip seniai – gal kokius aštuonerius metus. Iki tol dirbau tolimųjų reisų vairuotoju – reikėjo išlaikyti šeimą, statėmės namus – kūrėmės. Tada „kaliau“ pinigus. Nesakau, kad dabar jų nereikia, bet užsidirbu kitaip – dirbdamas mėgiamą darbą. O „furos“, prisipažįstu – labai nemėgau. Bet tąkart nieko gudriau nesugalvojau ir, kai kartą grįžęs, išgirdau, kad „Metalo meistruose“ Panevėžyje reikia kalvio, apsisprendžiau – einu – nors tas mano kaprizas buvo baisiai nuostolingas finansine prasme: vairuodamas uždirbdavau po keturis tūkstančius, o į kalvę nuėjau vos už tūkstantį. Bet, ačiū šeimai, ji suprato, kad pavargau ir leido imtis kitokios veiklos, tiksliau, patikėjo, kad galiu daugiau, nei tik Europos greitkeliais blaškytis.

MENAS – NE AMATAS

Trejetą metų Saulius pasakoja dirbęs miesto įmonėje – amato paslapčių jį mokęs senas vietos kalvis, o kol vienas kitą turtino įgūdžiai ir kaupėsi meistrystė, nuolat kirbėjo mintis – „Reikia savo kalvės“. Kasdien – po dvylika valandų – sunkaus juodo darbo. Pirmosios – „valdiškame“ darbe, likusios – tam įdirbiui, kuris meistrą padarė žinomą ir vertinamą.

-Kalviui negana tik kalti. Reikia ir suvirinimą išmanyti, ir gręžti mokėti, dar būtinai ir projektuotoju, ir dizaineriu būti, – išsamus S. Kronis. – Nė trupučio neabejoju – kalvystė – daugiau menas, negu amatas. Drožėjui paprasčiau – turi medžio gabalą ir skobi, o kalviui – ir nukalt, ir suvirint, ir nudažyt. Būna, kad žmogus ateina su savo projektėliu, mintyse ir popieriuje nusipiešęs norimą gaminį. Bet dažniausiai prašo meistro patarimo – tada braižau keletą eskizų.

Ir nors kalvis, stodamas prie žaizdro, niekada nežino, ar pavyks nuo jo atsitraukti galvoje atsineštą vaizdelį realiai sutvėrus, juk neatsitiktinai daugelyje tautų tas mojuotojas kūju  stebukladariui prilyginamas – juk, regis, taip, iš nieko, tik, įpūtęs ugnį, ima ir sukuria materialų daiktą – Sauliui negana tik apčiuopiamo rezultato, kurį mato ir pas netolimus kaimynus, ir kituose rajonuose – jo kaldinti balkonų turėklai, sodybų puošmenos – vis norisi kryždirbystės paslaptis atskleisti. Etnokultūros puoselėjimas meistrui – ne neveiksni teorija. Savąją kalvę jis mielai atlapoja mokytojų atvedamiems gimnazistams, džiaugiasi, jei sulaukia ekskursijų iš tolėliau. Negaila sugaišto laiko – juk ne veltui, sako. O gal koks vaikas ar jaunuolis susidomės –  kalvių Lietuvoje taip nedaug. Ir pačią kalvystę nuo užmaršties gelbėti reikia.

ANT AKMENS – BENDRUOMENĖS SIMBOLIKA

-Mūsų lietuviški kryžiai, saulutės, kuriuos vežame į parodas – tarsi ženklas, žinia kitiems, kad esi, – emocingai kalba kalvis, spėjęs nuo nebūties išgelbėti dar 1925-aisiais pagamintas ventiliatorines dumples, tapusias ne tik Panevėžio, visos Lietuvos švenčių puošmena ir ypatinga atrakcija. –  Tiesiog man pasitaikė proga atkurti, atrestauruoti tą kalvę, parodyti, kaip žmonės dirbo prieš šimtą metų, kai elektros nebuvo – kaip pūtė žaizdrą ir kalė geležį.

Praeito šimtmečio pradžios dumples tautodailininkas pasakoja radęs senoje apleistoje kalvėje, tada kartu su amžinatilsį V. Kryževičiumi sumanė sumeistrauti tokį trikojį, kad galėtų išsivežti, nes įrenginys buvo stacionarus, ir išėjo mobili kalvė. Dabar kur tik nevažiuoja: ir plenerai, ir miestų miestelių šventės išmaišytos. Saulius – vienintelis Lietuvoje mobilios kalvės savininkas. Užtat smalsuolių dėmesio ir neatsigina – visiems maga sužinoti, kas čia per ratas rankomis sukamas, ir kodėl žaizdrą įkaitinti iki pusantro tūkstančio laipsnių reikia, o juokinga dviejų šimtų temperatūra – tik šašlykams kepti.

S. Kronis – ne tik tautodailininkų , bet ir kalvių sąjungos narys. Joje nedaug – gal tik apie šešias dešimtis šio amato meistrų. Todėl labai smagu ir naudinga susitikti su bendraminčiais per įvairius plenerus, o tarptautiniai, kai suvažiuoja meistrai iš užsienio – tikra palaima. Pernai tokie buvo du: Mažeikiuose, į kurį atvyko bene pusšimtis kalvių, ir „Keturi vėjai“ Klaipėdoje, kurį kasmet rengia Lietuvos kalvių sąjunga. Vertingas, tvirtina, ir kasmet Skemuose rengiamas tapytojų, akmens, medžio skulptorių, ir, žinoma, kalvių suvažiavimas, kurio niekada nepraleidžia. Giria ir vykusį Miežiškiuose – čia vykdęs išskirtinę misiją: ant akmens kalęs vietos bendruomenės simboliką.

KAI GELEŽIS MINKŠTA, KAIP PLASTILINAS

Kalvė Sauliui – anaiptol ne tik darbo vieta. Jo visata. Ir tas procesas, kuris čia vyksta – kad ir labai prakaitu varvantis, suodžiais nugulantis plaukus ir veidą, bet mažų mažiausiai darbas – klajonės po fantazijos neaprėpiamybę. Kai geležis minkšta, kaip plastilinas – užvaldo beribis džiaugsmas – „Garantuoju – nesutrupės šimtą metų!“

-Kalvystės labirintai – tokie vienu ypu neperbėgami, kad to įdomumo vargu ar kada nors pristigs, – ne apie klaidžius ieškojimus, apie atradimus kalba meistras. – Augina kiekvienas gaminys. Bet pats didžiausias malonumas, kad, prieš pradėdamas kurti, pirmiausia turi pasidaryti įrankius. Gali būti, kad panaudosi juos vienintelį kartą, kitam darbui reikės naujų, kitokių – štai kodėl čia niekada nenuobodu. O vienodų detalių pagal šabloną aš niekada neštampuoju – kokia teisę tuomet turėčiau kalbėti apie tobulėjimą? Tebūnie pats puikiausias darbas – antro tokio nebus.

Tiesa, kalvis gal ir nepultų paneiginėti iki skausmo pažįstamos pseudo išminties, jog genialumas slypi paprastume, bet, kadangi, juokauja, pretenzijų genijumi tapti neturįs, tai ir paprasti, lengvi, stereotipiški sprendimai jam nebūdingi. Savo vadovaujamoje kapeloje „Velžiakalė“ jis net  instrumentą unikalų pučiąs. Helikoną – tokią senovinę tūbą, į kurią reikia „įlįsti“, ir kuriomis grodavo husarai, jodami ant arklių. Na, vis dėlto, kvatojasi, reikia kažkaip pridulkėjusius plaučius pravėdinti.

***

Akivaizdu, kad velžietis – Kalvystės dievo numylėtinis. Turėti tokį „užnugarį“, šmaikštauja, nemenkas privalumas. Bet juokai juokais, o pats Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas, incijavęs savojo pirmtako Vido Mažuknos atminimo įamžinimą ne kur nors vidury miesto, nors galėjo, nes V. Mažukna – tikras panevėžietis,  bet ten, kur, anot  paties liaudies meistro, gyvenusi jo širdis – prie Alnio ežero Švenčionių rajone, šiandien sako labiausiai norintis padėkoti sumanymui pritarusiems bendražygiams, su kurių pagalba vidurvasarį buvo atidengta iškalbinga medžio skulptūra, sukurta Vido bičiulio ukmergiškio Rimanto Zinkevičiaus, ir pačiam tautodailininkų vedliui, kažkokiu įstabiu būdu net po mirties gebančiam draugėn burti bendraminčius.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: