Karolina Iljinaitė

Mokytojos Laimos Ušinskienės pastebėta kita kūrėja apie save: „ Domiuosi  teatru, patinka  piešti. Laisvalaikiu skaitau ir bandau rašyti. Nesu išranki nei knygoms,  nei filmams, nei kavai –  tik žmonėms“.

Karolina Iljinaitė (12 kl.)

 Padėka

Tu. Buvai man viskas.
Tačiau greitai tai pasikeitė. Atrodė, jog viskas gerai. Bet širdimi jutau. Kažkas ne taip. Taip, kaip neturėtų būti.
Stovėjau autobuse. Laukiau. Laukiau paskutinio mūsų pokalbio. Buvau stipri. Tačiau autobusui pravažiavus pro tave, palūžau.
Kažkas dužo. Širdis? Galbūt.
Abejoju, ar kada pavyks pamiršti tą žvilgsnį. Negaliu suprasti, ką tuo metu galvojai. Veide spindėjo pyktis. Ar pyktis gali spindėti? Na… tuo metu galėjo.
Galbūt nustebai, kaip staiga viskas pasikeitė…  Ne. Turbūt supykai. Arba smerkei mane. Už visas klaidas.
Kad ir kaip bebūtų, tu buvai pamoka. Ir aš šią pamoką išmokau. Ačiū.
Nuoširdžiai.
Už suteiktą skausmą, šypsenas ir kruvinas ašaras.

                                                Mintys trečiajame aukšte

Viskas prasidėjo šaltą žiemą. Sniegas, purvas, minus dvidešimt už lango ir grupė žmonių.

Nežinau, kas tuo metu mes buvom… Draugai? Pažįstami? Nieko ypatingo. Tik daug kartu

praleisto laiko. Ne, ne visi buvom draugai.

Tokiomis žiemos dienomis mums buvo būtinybė susitikti. Kaip ir rudenį. Ar kitu metų laiku.

Tik žiemą viskas šiek tiek kitaip. Žiemą turime mažiau veiklos. Žiemą turime daugiau vietos

galvose. Galbūt taip tik man. Galbūt tik aš tai pastebėjau. Bet kažkodėl pastebėjau.

Rinkdavomės kur kam patogu ir eidavom į prekybos centro trečią aukštą. Kartais atsinešdavom

arbatos ar maisto. Neįsivaizduoju, ką galėjo galvoti praeinantys žmonės. Turbūt atrodėm kaip iš

namų išvaryti vaikai. Vaikai, kurių amžius svyravo nuo 14 iki 21. Įdomi kompanija. Visi tokie

skirtingi… Kažkuo panašūs, bet labiau skirtingi. Kiekvienas su savo pomėgiais, kiekvienas su

savo nuomone. Nebesuskaičiuoju, kiek valandų sėdėjom tenai ir ginčijomės apie tai, iš ko

sudėtas pasaulis, kas mūsų laukia ateityje ir keliems iš mūsų ta ateitis ateis. Vėliau pradėjom

mąstyti apie kitą susibūrimo vietą. Kažką labiau savo, kur kas trečias praeivis neganytų į mus

akių. Ir radom. Bet jau buvo kitaip…

Visgi tame prekybos centro trečiajame aukšte liko daug paslapčių. Tos nutrintos sienos. Dieve,

kaip šito pasiilgstu! Nors tuomet dažnai atrodė, kad geriau daryti bet ką, nei ten sėdėti: kartais

visi imdavom smiginėti iš nuobodulio. Pasirodo, kažkoks varganas parduotuvės kampas gali

ilgam įstrigti atmintyje. Keista, o galvojau, kad negali…