Karolina Meškinytė

„Esu tas žmogus, kurio galvoje sukasi daug įvairiausių minčių. Todėl kartais užsirašau jas ant popieriaus lapo. Mano miniatiūros padeda išreikšti prabėgančios akimirkos nuotaiką”.

Pabaiga

Loja. Tas šuo ir vėl loja. Sekmadienis jau čia. Kiek valandų? Devynios? Dešimt? Aštuonios. Nebegaliu užmigt. Teks keltis. Nieko nėra namuose. Nieko keisto. Eilinis sekmadienis. Kur važiuojat, kaimynai? Irgi į turgų? Tai irgi jūsų sekmadieninė tradicija? Kodėl žmonės turi tokias tradicijas? Kodėl nesugalvoja ko naujo? Netgi savaitgaliais žmogus paskęsta rutinoje… Virdulys. Šiandien aš vėl viena namie. Ar tai irgi galiu vadint tradicija? Kaip tu miegojai? Au. Tikriausiai vienintelis nuoširdus atsakymas, kurio sulauksiu šį savaitgalį. Jaučiu kažkokią tuštumą. Rytoj vėl prasideda nauja darbo savaitė. Tie patys veidai, tie patys darbai, nieko naujo. Bet ir pakeisti nieko negaliu. Esu tarytum užprogramuota laikytis tokio ritmo. Nebejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Atrodo, kad laikas tik eina, eina, o aš stoviu vietoje. Stoviu ir matau, kaip keičiasi artimieji, draugai. Tačiau iš esmės niekas nesikeičia. Tai ta pati gyvenimo rutina. Vieni išeina, ateina kiti. Arbata vis dar karšta. Skambutis į duris. Gal bulvių? Ne. Ir vėl jie čia. Ir vėl tas pats? Negaliu. Nebegaliu kęsti. Kodėl galvoj tiek daug minčių? Kad ir kiek galvočiau, nuo to niekas nepasikeis. Reikia nusiraminti. Popierius. Pieštukas. Trintukas. Kur jis? Po stalu. Gerai. Viskas čia, viskas vietoj. Atsijungiu.