Karolina Mikoliūnaitė

„Mėgstu rašyti ir aprašyti mus supančią aplinką, išryškinti emocijas, detales. Labai smagu, kai skaitytojas perskaitęs mano kūrybą susimąsto. Galbūt todėl, kad atranda kažką iš savo gyvenimo, tik į tai pažvelgia nauju kampu…“ – apie savo rašymą sako pati jaunoji kūrėja.

Ciklas „Gyvenimas dovanoja ir liūdesį“

Meilė baigiasi rudenį

Kojos. Ledinės kojos vandeny. Šalta. Žvarbu. Vieniša. Jaučiu, kad manęs laukia, tačiau kur? Kur mano žalia vasaros skrybėlė? Ar palauksi manęs? Aš šlapiomis kojomis atitipensiu pas tave, o tu paimk batus. Ir žalią vasaros skrybėlę. Trečias suoliukas iš dešinės. Ne geltonas, raudonas. Gražūs batai. Ne ta skrybėlė. Mano kojoms vis dar šalta. Pakelk. Kalbėk. Girdžiu, kad tau skambina. Aš tave matau. Tu sėdi ant raudono it rudeniniais klevo lapais nutiesto kilimo. Bet suolas kietas. Mano kojos tai jaučia. Aš šalia. Man šalta. Kur mano žalia skrybėlė? Kodėl tu turi išeiti? Ačiū už batus. Tu tolsti. Aš nykstu. Dingstu kaip vasara dingsta rudenį, su vasara dingstu ir aš.

                                                                                                                                Akimirka

Turkio spalvos paltas. Raudonas žiedas. Abrikosiniai ilgaauliai batai ir chaki spalvos pirštinės. Šviečia iš toli. Garsiai kaukšintys batai styguoja per nervus. Iš palto kišenės kyšo rožinė medžiaginė nosinaitė, šiurkščiai sulamdyta į kamuolį. Aš matau daugiau, nei tu tikiesi. Akis dengia juodi akiniai sidabro spalvos kojelėmis. Kramtydama lūpą žiūri į auksinį  „Rolex“ firmos laikrodį. Tik tak. Vėluoji. Plaikstosi juoda nėriniuota suknelė. Matau dėmę. Iš kur? Žiedas švyti, tačiau tu ne. Ant akmenimis grįsto asfalto suspindo moneta. Herbas. Nejaugi praleisi šansą? Deja.  Plauki miesto gatvėmis neatsigręždama. Elgeta tave pastebėjo, tačiau tu jo ne. Elgeta viską pastebi. Nukritusią monetą – herbu į viršų, taip pat. Suskilinėjusiais pirštų galais jis paėmė ją. Kas yra laimingesnis šią akimirką?

 Šansas

Purvas ir dulkės. Aplink netvarka ir absurdas. Noriu namo. Kur tu? Aš sėdžiu ir laukiu. Vėjas niekadėjas dulkes sukėlė ir skraidina pūkus į mano namus. Kur tu? Ateik ir išvyk. Aš jaučiu šitą purvą ir blogį aplink. Padėk man išeiti iš čia.

Liūdna ir atskirta likau be tavęs. Gyvenimas toks – blaškausi kely. Vėjai stiprūs laužė mane, spaudė mane, o aš –  sėdžiu kampe ir laukiu tavęs.

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: