Karolina Motiejūnaitė (10 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Apie Karoliną: perfrazuosiu pavasarį pasakytus pačios Karolinos žodžius, kad … žmogus be kūrybos neįdomus žmogus. „Aš savęs kitaip neįsivaizduoju. Kūryba ir žirgai – dabar svarbiausi dalykai mano gyvenime.”

MINIATIŪROS

Einu. Vienas, du, trys kilometrai nuo namų. Medžiai užstoja pastatus. Lieku viena su savim.

Prieš akis – du laukai. Du skirtingi pasauliai, kuriuos skiria kelias. Ir aš.  Dešinėje dar prieš savaitę spalvomis švytėjusi pieva išrausta geležinių kurmių. Žemės grumstai dideli, sukietėję, pavargę. Kairėje – šviežia žaluma besidengiantis buvusių žiemkenčių laukas: ražieną keičia nauja karta iš pabirų.

 Ar ji neišsigąs rudens šalnų? Ar pasaulis – aš, kelias, laukai – nesuvienodėsim, išgąsdinti žiemos?

***

Skamba ta pati nata, kol tu kalbi. Ji pritaria tau.

Staiga aplinkinių akys pilnos liūdesio. Nerami motinos širdis plazda krūtinėje vos gyva.

Ką daryti? Kur dėtis?

Baltos rožės aptemusioj bažnyčioj atrodo, kad švyti. O iš tikrųjų liūdi.  Ore tvyro degančio vaško žvakių kvapas. Gali išgirsti smulkias ašaras. Lyg perlus, pabertus netyčia ant parketo.

Staiga viskas nutyla. Žmonės harmoningai pakyla.

Spengiančioje tyloje lyg griaustinis į langą trenkiasi paukštis.

***

Nuo dangaus gylio iki žemės gelmių tik vienas žingsnis. Išaukštintą akimirksniu tave suptryps jau kitą minutę. Vieną dieną nekęs, o kitą prašys sugrįžti. Monotonijos nebūna. Ji tik įsivaizduojama.

Šiandien nėra spalvomis užpildytų piešinių, tik juodi išblukę kontūrai ant drobės. Gyvenimo linija tokia pat plona kaip ta kontūro linija. Lyg skardis vilioja arčiau gražus vaizdas, bet žengęs gali išnykti. Laikas yra Tironas, kurio platybėse ištirpsi tarsi cukraus gabalėlis arbatoje. Tame laiko gylyje.

***

I care.

I always care.

It is my problem.

Nemaloni, nepatirta, bet svarbi akimirka. Tą minutę mano protas susijaukė. Negalėjau mąstyti, nežinojau, ką sakyti. Pasirodžiau apgailėtina. Tik vaizdas liko. Praėjusios akimirkos fone jaučiausi maža, nesuprasta, sutrikusi, išsigandusi…  Kažkoks neįvardijamas ir nesuvaldomas jausmas. Bijau, kad nepasikartotų. Kodėl negalėjau pasielgti kitaip?

***

Tiek vilties ir tiek neatsakytų testo klausimų… Bemiegės naktys, apsvaigusios dienos, kertantis skausmas. Nepadeda nė puodelis kavos ir trys prarytos tabletės.  Dar garsiau aidi kapsintis kranas, erzina tuščias veidrodis. Praslenka šešėlis.

 Kieno?  Ar ne tavo pačios?

Atsakyk man. Šiurkštus elgesys. Vaidyba. Taip sunku stebėti, kai Tau tai rūpi. Ir gaila, mergaite. Negaišk laiko, skaudini tik save. Mintis nebaigta, laikas prabilti. Nespausk, neskubėk, bet prabilti verta. Negaliu pakeisti pasaulio, tik laukti. Begalinis noras ir drebančios rankos. Prabilti ir laukti…

***

Ta nejauki tyla veria širdį, gniaužia kvapą. Valandų valandas eiti kažkur be tikslo, nieko nepasakant, tik jaučiant malonų jaudulį? Būti akimirką kartu, kad nuoširdžiai šypsotumeis ir negalvotum, kas bus rytoj? Nedrąsu dėl tarto žodžio, žengto žingsnio?

 Paglostyk plaukus ir nueik: tik nenueik be šypsenos ir užsimerkęs.

***

Norėčiau skleisti gėrį, švelnumą: visiems suteikti galimybių stebėti stebuklus, kurti juos ir dovanoti kitiems. Tai lyg magiška krautuvėlė kiekvieno širdyje atviromis durimis. Dalintis savo istorija, šypsena ar šilta šaltalankių arbata. Reikia mintis paleisti plazdenti erdvėje. Taip padėsi kitiems nepaklysti gūdžioje minčių tankmėje. Bet tiesaus kelio nereikia. Kiekvienam – savas pasirinkimas.

***

Artėja ruduo, kai reikia tik puodelio karštos kakavos, naujo filmo ir pūkuoto pleduko. Ir dar gero pašnekovo mylinčiomis akimis. Kad ne tik klausytų, bet ir girdėtų. Kad žodžiai panirtų, o ne atsimuštų į jo sielą. Dabar šalia – tik murkliuko draugija.