Kasparas Vaznonis

Kasparas Vaznonis  (11 kl.)

„Kasparas – įdomi, kūrybinių minčių ir kančių kupina asmenybė. Nuolat ieško tinkamo žodžio ar minties, įdėmiai klausosi patarimų, maloniai bendrauja, tačiau rašo apie tai,… ką mato savo aplinkoje, dažnai apmąsto akimirkas, kai vienam sunku, nusiveda skaitytoją į vaikystės ar fantastikos šalį…“ – apie jaunąjį kūrėją pasakoja mokytoja Virginija Milaševičienė.

                                                 Prologas

Virdulys pradeda kratytis ir skleist didelį kiekį garų, jungiklis iškart atšoka. Atsistoju nuo kėdės, pasiimu puodelį ir įsipilu vandens, tik į jį  nieko daugiau nededu. Nesuprantu, kam to reikia? Kažkokios arbatos, cukrus, kavos yra nesąmonė. Kai daugelis paklausia, su didelė nuostaba, kodėl negeriu tokių dalykų, nesumirksėjęs jiems atsakau, jog žmonės anksčiau ir be to gyvendavo ir nemirdavo, o iš tiesų negaliu sau pripažint,  kad    šeima neturtinga ir maitina  tikrai labai primityviai, va dabar tas man įsigėrė į kraują.
Tėvų namie nėra. Tiesą sakant, man jų niekada nėra, amžinai dirba vakarais. Kartais pamatau juos,  kai iki vakaro darau namų darbus, bet aš jiems kaip siena. Regis, jog jie net stengiasi  manęs nematyti, iš tiesų tai užaugino močiutė, tėvai darbo dieninio net neieško. Užtat užaugau visai kitoks…
Žvilgeriu į laikrodį… Ir… Po paraliais! Aš jau vėluoju!
Stveriu kuprinę, kuri padėta čia ant kėdės. Šoku į savo klampokus, kuriuos žiauriai mėgstu. Striukės neimu, regis,  šiandien gražus oras. Atsirakinu duris ir greitai apsidairau, ar niekas nemato, jog išeinu. Tokiu pačiu greičiu, kaip ir atrakinau, taip ir užrakinu. Nuskuodžiu bendrabučio laiptais žemyn. Ir bėgu kiaurai gatvę, kurioje nėra, kaip visada, mašinų, net priparkuotų. Perbėgęs gatvę, skuodžiu skersgatviu, perbėgu namą, kuris labai gudriai paslėptas tarp šių griuvenų. Išlėkęs iš čia pasižiūriu sau iš kairinės – ten autobusas. Jaučiu, tuoj nuvažiuos. Neapsidairęs, lėkte išlėkiu kirsdamas gatvę, ir iš niekur – stiprus smūgis ir stabdančių padangų garsas. Viskas aptemsta…

Prieš mane stovi durys, aplink tamsu, matau jas apšviestas. Prieinu jų atidaryt, pasuku rankeną, grindys staigiai pakrypsta vertikaliai ir į krentu pro jas. Paneriu į ledinį, stingdantį vandenį. Šaltis surakina kūną, išleidžiu oro burbulus. Matau, kaip artėju ledo link, kuo labiau artėju,  tuo labiau jis lūžinėja, dalys viena po kitos atsiskiria, kol nieko nebelieka, vis dar kylu… Išneriu…

Pašoku lovoj ir plaučiams pareikalavus oro, kosėdamas gaudau deguonį. Pajuntu šaltą prakaitą ant nugaros, kaktos, rankų… Aš visas permirkęs prakaite. Kas per..? Su trenksmu įbėga seselė. Ji jauna, matyti iš veido, pribėgus pradeda kažko klausinėt, bet man ausyse viskas girdisi it pro sieną, vaizdas teka tarsi pro degančią vaizdajuostę, pasilenkiu per lovos kraštą ir išlieju skrandžio turinį. Bet nėra ką vemt – aš tuščias, kaip mano klasiokės. Griūnu atgal į lovą, ten mane pasiglemžia minkšta pūkinė pagalvė, seselės jau nebematyt. Užmerkiu akis…


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: