Kęstutis Preidžius: „Kai pabosta tapyti – drožiu“

Kęstutis Preidžius – Biržų tautodailininkų vadas – į visus klausimus atsako daugiskaita – „Mes“. „Mes“ – tai judviejų su žmona duetas. Abu jie – kūrėjai: dailininkas ir tekstilininkė. O dailė jiems – daugiau, nei pomėgis savaitgaliams įprasminti. Gyvenimo būdas. Duona. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

LAVINOSI SAVARANKIŠKAI

Kodėl Kęstutis vis dar nediduko šiaurės Lietuvos miestuko neiškeitė į kokio didmiesčio žiburių mirgėjimą, paaiškina paprastai:

-Jeigu visi išsilakstys, tai kas liks? Ir kam kur nors važiuot, jei ir Biržuose gerai?

Tiesa, pasakoja kažkada buvo nuo gimtų vietų atsitraukęs – trumpam, iki Panevėžio – kai nusprendė pasimokyti tuomečiame hidromelioracijos technikume.

Kodėl rinkosi tokią žemišką, anaiptol su menais nesusijusią profesiją? Tiesiog todėl, mena, kad gebėjimų piešti nesureikšmino: atrodė, kad piešia taip pat gerai, kaip ir kiti vaikai, nors braižybos, piešimo pamokos buvo vienos mėgiamiausių. Deja, talento nepasiskubino ugdyti – nesidairė nė į kokią dailės mokyklą, nei vėliau nepasiryžo išsamesnėms šioms meno rūšies studijoms. Nusprendė lavintis savarankiškai, rinkdamasis įkvepiančią aplinką, lankydamas kitų parodas, pats dalyvaudamas jose kartu su bendraminčiais. Sako, mokęsis iš realių pavyzdžių:

-Mano klasiokas baigęs Dailės akademiją. Jis buvo pirmasis, profesionaliai papasakojęs apie dažus, atskleidęs tapybos technikų subtilybes, parodęs jų skirtumus. Aš tą informaciją kaupiau, tikrinau, naudojausi – ji lipo, kaip tas padrikas sniegas, į vieną gniužulą – kaip sniego gniūžtė, parista nuo kalniuko – vis didyn, vis įdomyn.

Tas įdomumas virto konkursais, parodomis. Kęstutis 1998 metais tapo Adomo Varno – tradicinio, Joniškyje rengiamo konkurso, laureatu. Vėliau darbavosi ir jo komisijoje. Jis – ir Kazio Šimonio konkurso prizininkas, Maironio vardo konkurso Raseiniuose dalyvis, kaip ir pirmojo Lietuvoje natiurmortų, rengto Alantos dvare.

K. Preidžiaus darbai įtraukti į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą katalogą.

GRYNUOLIS

Pagrindinės tautodailininko darbo priemonės – drobė ir aliejus. Tiesa, ir medis. Jau kurį laiką jis mėgaujasi tapyba ant seno medžio, tiksliau, lentos, liaudiškai tašu vadinamos. Dažniausias motyvas – tikra palaima tautiečio širdžiai: duona, medus, linai. Šių natiurmortų pirkėjas – irgi dažniausiai lietuvis. O jei darbai ir iškeliauja tolėliau – juos išveda ne kas kita, kaip sentimentai tėviškei.

Biržietis dailininkas nei apgailestauja, nei dedasi abejingu, kad negali prisistatyti profesionaliu dailininku, ką įprastai liudija diplomas. Aišku, neneigia, šis nepakenktų, bet, samprotauja, sistemai pavyko ne vieną originalų kūrėją sužlugdyti. Taigi, yra ir geroji pusė: gal tik džiaugtis reikia, kad esąs toks grynuolis, nepraradęs nei savojo savitumo, nei išskirtinio stiliaus.

-Profesionalų mūsų kaime – ne per daug, – priduria. – O geriausi vertintojai – žiūrovai. Jei jų nesudominai, vadinasi, galvok, ką ne taip darai. Antra vertus, dėl to mūsų žmogaus pasirinkimo liaudies menininkui dažnai tenka rungtis su „brolių iš Kinijos“ produkcija. Pikta – švelniai tariant.

Autoritetų, anot Kęstučio, niekada nemėginęs kopijuoti, nors tokių turįs: jam, realistinio stiliaus atstovui, žinia, patinka I.Šiškino, P. Kalpoko, A. Žmuidzinavičiaus darbai. Ir Salvadoras Dali, ir subrealistai žavi.

„DAR TIK GERAI PRADĖJAU“

Biržų tautodailininkų skyrius, sako jo vadovas, vienija geras keturias dešimtis kūrėjų. Jų darbai visuomet eksponuojami didžiausioje Aukštaitijos krašto tautodailininkų parodoje, kasmet rengiamoje Panevėžio dailės galerijoje. Liaudies meistrus sutiksi ir Kaziuko, ir kitaip pavadintose mugėse, ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, ir visur, kur tik tautinio amato bei meno atstovai – laukiami svečiai.

-Didelių miestų mums nereikia, bet didelė auditorija – ne pro šalį, – šmaikštauja Kęstutis ir visiškai rimtai priduria: – kaip ir kritika – visada gerai, nes ji moko. Ir klaidas taisyti verčia.

Kai dailininkas pavargsta nuo tapybos, stveria kaltą. Drožia. „Tik sau“ – patikina. Ir smulkesnius darbelius, ir didesnių gabaritų skulptūrėles.

-Iki šiol tik epizodiškai dalyvaudavau – kaip Liongino Šepkos konkurse, taip kitur. Toks čia iš manęs drožėjas, – kuklinasi K. Preidžius. – Dar tik gerai pradėjau, bet, tikiuosi, įsismaginsiu.

Gyvenimui – kad nuobodu – tautodailininkas pretenzijų neturi. Tvirtina: kiekvienas renkasi, kaip būti: jam patinkančios intensyvios dienos – todėl ir vėl vyks į plenerus – Ignalinoje, Palūšėje, Salose, dalyvaus parodose, dirbs svojoje dirbtuvėje ir spalvų kasdienybėje bus tiek, kiek pats panorės.

Ingrida Paškauskaitė