Kiekvienos mokyklos kūrėjai turi ypatingus skirtumus

Jau antruosius metus paskutiniojo vasaros mėnesio Jaunųjų kūrėjų tribūnoje – Panevėžio „Minties“ gimnazijos kūrėjai. Jų – tiek, kad net netelpa, todėl dalies kūrybą skaitysime rugsėjo atlanke.

Kaip ir kovą – J. Miltinio gimnazijos, birželį – Pasvalio J. Vileišio, taip ir dabar, sudėliojęs jaunųjų kūrybą, pajunti tuos ypatingus skirtumus, kurie žymi kiekvieną mokyklą, jos kryptį, stipriąsias vidinio gyvenimo puses.

„Minties“ gimnazijos kūrėjai dažnai pateikia meninės publicistikos, esė žanro tekstų, o iš kur, jei ne iš čia į „Nevėžio“ projektą įsliūkino „šiurpės“? Šįkart ypač daug autorių iliustravo savo kūrinius nuotraukomis. Gal tilps… Gerai jau. Nebeužimsim vietos įžanga.

Tik paminėsime labai svarbų dalyką. Jaunuosius kūrėjus „Minties“ gimnazijoje pastebėjo ir globoja mokytojos Emilija Gedraitienė, Eglė Noreikienė, Aušra Balčikonienė ir Danguolė Smalinskienė.

Kornelija Butvilavičiūtė (9 kl.)

„Kūryba man svarbi, nes gali save ir savo jausmus atskleisti. Poreikis kurti atėjo ne iš karto, reikėjo laiko ir įsivaizduoti, apie ką kurti“.

Vasara

Upių pakrantėse susirinko kaimai,

Pilni mažų vaikų džiaugsmais.

Jie dainavo, šoko, taškėsi,

Tik atėjusi naktis buvo tyli.

Miškuose sumigo vėjai, naktis:

Uždusę kelionėje ilgoj čia stoja traukiniai,

Pilni mažų ir didelių minčių.

Vasara pilna įvairių balsų ir garsų.

Ko tik negirdėsi

Vasaros ryte ir vakare –

Kaip prabunda paukštukai ir užmiega lapiukai…

Per žydinčias pievas aš braidžiau,

Gėles Joninių vaikams rinkau,

Linksmai dainuodama savas dainas…

Darija Valavičiūtė (11 kl.)

„Kurdamas gali pabėgti. Pabėgti ten, kur nori. Ar pabėgti į praeitį. Tai šiuolaikiniam jaunam žmogui labai svarbu…“

Gyvenimo upė. Publicistiniai pamąstymai

Upė, šaltinis turi pradžią, tekėjimo kryptį ir, žinoma, kažkur laukiančią pabaigą. Kaip ir tekantis vanduo, taip ir gyvybės nešėjas susiduria su sunkumais. Vanduo – su  akmenukais, nuožulniais ar stačiais šlaitais,  gyvybė – su sunkumais, kliūtimis. Įdomiausia, kaip ir vanduo, nežinantis, kas jo laukia kelyje, paskui (gal) atvirame vandenyne, taip pat nuo gyvybės užsimezgimo niekas nežino, kas jos laukia plačiajame pasaulyje. Kaip žmogus nežino tikrosios savo prigimties, tikrosios atsiradimo istorijos, nes jų gana daug. Lygiai taip pat teorijų gausu ir pirmojo vandens lašo kilmėje, jų  prigalvota daugybė. Kaip prigimtinis lašas nežinojo, kad susidarys iš jo ežerai, upės, jūros, vandenynai, taip ir mes niekada nebūtume pagalvoję, kad turėsime tokią gamtą, tiek daug įvairių žmonių, gyvūnų, tiek gyvybių skirtingomis formomis. Ir visiškai nesvarbu, kokios tos formos: ar jos labai labai mažos, ar pačios didžiausios – tiesiog reikia džiaugtis, dėkoti ir grožėtis. Juk svarbios jos visos! Noriu pasakyti kiekvienam skaitytojui, jog gyvybės, kaip ir upės, nenusipirksime. Ją tiesiog turime ir tai reikia vertinti kaip dovaną.  Nesvarbu, ar žinome, iš kur ji ir kas tai sukūrė, bet turime suvokti tik viena: tas, kas tai padarė, žinojo viso to didžiulę reikšmę. Tai paliko mums išsiaiškinti lyg geriausią metaforą: reikia laiko, kol suprantame. Tekėkite palei srovę, įveikite sunkumus, vertinkite ir mėgaukitės savo gyvenimo upe…

Elinga Karošaitė (10 kl.)

„Kūryba man padeda pažvelgti į pasaulį kiek kitokiu kampu: paprastus, kasdienius dalykus  regėti nepaprastai. Ir tai perkelti į tekstus. Temas pasirenku spontaniškai: kam tuo metu berašydama simpatizuoju ir kas tą minutę pasirodo artimiausia sielai. Sudomina angelai – bandau atskleisti juos kūryboje. Noriu prie jūros – rašau apie ją. Liejasi pasaulio neteisybės jausmai – pažvelgiu į juos kitaip, išdėstydama tekstuose. Emocijos ir aplinka mane valdo“.

Nebėk,  sustok…

Mintimis aš bėgu.

Bėgu pro auksines kopas,

O mane atsiveja žydrosios jūros kvapas.

Visada žalių pušų ošimas

Skrieja pajūrio taku paskui mane.

Neatsisukdami skamba saulės šypsniai:

Visi mes skuodžiam vis toliau

Kvailai vis vydamiesi laiką,

Kurio aplenkti nepajėgūs esame visi.

O gal sustokim šią akimirką?

Atraskim tą vienintelę svajonę –

Pasilikti toj mieliausioj širdžiai vietoj:

Tiesiog! GYVENT dabartimi!

Sonetas

Nedelsdama įsiveržia naktis,

Tokia šalta. Vargu, ar ji man artima…

Pakyla vėjas, lyg pamišęs

Įsiutęs, neša jis manas mintis.

Staiga jaučiu, kaip apgaubia mane

Tarsi skliautu. Kažkas. Galbūt nežinomybė?!

Imu bijoti  ne niūrios juodybės,

Imu bijoti  prarasti savąją esybę.

Nepasiduodu. Keliauju aš, klajoklė, su dvelksmu

Tolyn ir tik tolyn. Ir štai! Likimas džiugina mane:

Jis skiria tik ryškiausias žvaigždeles

Akimirka prabėga – šviesa įbėga,

Ima švisti skaistūs žiburiai –

O aš grįžtu į rožinę realybę.

Gintarė Rankelytė (11 kl.)

„Kūryba yra kiekviename mano žingsnyje. Bandau dėlioti tekstus, dainuoju, skaitau… Dar viskas įdomu. Dar renkuosi, kas labiau patiks. Kūryba kaip žaidimas…“

Gegutėlė

Girdžiu – gieda gegutė.

Graži, grakšti,

gailiai genanti girios gilyn.

Gėrisi gegutė gamta,

guodžiasi graudžia gaida,

glausdamasi giliai gamtos glūdumoje.

Gegutės girdim graudžias gaidas,

gęstantį graudulį gniaužiam gerklėje…

Gegutė gieda – girdėti grakštumas gaivioje girioje.

Inesa Vaičikauskaitė (9 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Inesa yra įdėmiai pasaulį stebinti mergina. Atvira meniškiems dalykams“.

Mergaitė

Kartą man teko sutikti vieną mergaitę. Ji buvo trumpų rudų plaukų, rudų akių, ilgų gražių blakstienų, buvo šiek tiek pilnoka. Na, ir, žinoma,  kaip ir visi, ji turėjo savo kompleksų.  Buvo jų tiek daug, kad ji laikė save pabaisa ar tiesiog gyvenimo klaida. Ji nebuvo iš tų vaikų, kurie mėgsta dideles kompanijas ar naktinius vakarėlius. Ji buvo šiek tiek savotiškai keistoka kitų vaikų atžvilgiu.

Kartą eidama pamačiau ją, tyliai sėdinčią mokyklos tamsiausiame koridoriaus kampe su ausinukais. Jos veide nemačiau nė lašelio šypsenos. Aš pabijojau ją užkalbinti, bet noras susipažinti buvo stipresnis už nedrąsumą. Susikaupiau, priėjau prie jos. Kaip keista, mes radome daug temų, apie ką šnekėtis.  Susibendravome ir ji  papasakojo apie save.  Pasirodo, iš jos tyčiojamasi.  Buvau nustebusi: kokie žmonės gali būti žiaurūs! Mergaitė pasakojo viską iš širdies, skaičiau iš akyse susikaupusių  šaltų ašarų, kurios jau riedėjo jos paraudusiais skruostais. Ji, kaip ir kiekvienas silpnas žmogus, tokioje situacijoje nebenorėjo gyventi ir tiesiog nebevertino savo gyvenimo, manė, kad viskas yra blogai. Nesvarbu, kur ji bebūtų, ar savo šiltuose jaukiuose namuose, ar mokykloje, jautėsi prastai. Apie kokią gyvybės vertę galėjau kalbėti? Tik įkalbėjau papasakoti viską mamai.

Kitas mūsų susitikimas buvo netikėtas. Rugsėjo pirmąją. Sutikau ją miesto centre. Net nepažinau iš karto. Mergaitės veide šypsena – nauja mokykla, nauji draugai, pagaliau ta laukta akimirka. Pastebėjau, kad gal dar šiek tiek dreba rankos ar yra baimė slepiasi viduje.

– Ne, ne, ne šalin tokias mintis,- tarė mergaitė tarsi sau. – Viskas bus gerai!

Prabėgo  dar metai.  Sutikau ją gatvėje, net nustebau, kokia ji pasikeitusi. Nebėra tos nedrąsios mergaitės. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gerumas keičia žmogų? Ir svarbiausia, ta graži ypatingai jauki šypsena jos veide – ji pagaliau spinduliuoja.

Karina Kaminskaitė (11 kl.)

„Nuo to, kaip viską saugosime ir mylėsime, priklauso mūsų gyvenimo laikas, kurį galima prilyginti  smėlio laikrodžiui. Kadangi jis, kaip ir smėlis, bėga ir niekados nesugrįš, reikia užfiksuoti. Pastaruoju metu, visiems gyvenant dabartinio karantino sąlygomis, supratau, kaip noras išsaugoti patirtis per kūrybą gali keisti kasdienybę“.

Dangus

(skiriu Vytauto Mačernio metams: pagal „Rudens sonetai 2“)

Rudens dieną, vakarop, eidama gatve  jaučiau šaltį ir dangaus pilkumą. Dėl to slėgė niūri nuotaika.  Norėjosi pabėgti, kur  nėra lietingo ir pilko rudens. Taip ir padariau. Įsukusi pro parko vartus, ėmiau spartinti žingsnius. Bėgau ir bėgau, vis tiek dangus buvo pilkai niūrus, ausyse… Pamačiau jau senyvo amžiaus moterį, kuriai, matyt, buvo sunku eiti, ji suklupo. Žmonės skubėjo pro šalį, nekreipdami dėmesio. „Nebūsiu viena iš jų, padėsiu senutei!” – ji nusišypsojo, padėkojo ir nuėjo tolyn. Apsidairiau: lietus liovėsi lyti, niūra išskydo. Pasukau vaikų aikštelės link. Išgirdau „Atstokit!“ – paaugliai kabinėjosi prie mažesnio berniuko. Kai pasukau prie jų, dičkiai greit pabėgo, pargriovę berniuką.  Šis atrodė nuliūdęs.  Pakalbinau jį ir padrąsinau, kad jie yra tik vyresni bailiai, kurie nori sau ir kitiems įrodyti, kad tokie nėra, skriausdami kitus. Berniuko ašarotą veidą nušvietė šypsnys. Pasijaučiau keistai: lyg šypsnys iš dangaus. Pakėliau akis… Net nepamačiau, kur nubėgo mažasis. Buvau pakerėta reginio. Dangus buvo nusidažęs rausvu geltoniu, primenančiu gintarą, o grėsmingieji debesys buvo panašūs į išdraikytą jaukią vatą… Ramiu išdidžiu žingsniu pasukau namo.

Kornelija Dobrovolskytė (10 kl.)

„Kūryba – tai tarsi į sudaužytą širdį besiskverbiantis saulės spindulėlis, tarsi mažytė viltis, kuri suteikia tikėjimą, kad išgysi. Todėl kūryba man yra svarbi, nes ji gydo…“

Vaidmenys, tikri ir netikri

Ar parduotuvėje, mieste, mokykloje sutiktas nepažįstamasis mūsų gyvenime jau turi savo vaidmenį, kurį privalo atlikti ? Mes dažnai apie tai net nesusimąstome, priimame tai kaip paprastą reiškinį. Tai juk gyvas žmogus! O labai dažnai nutinka taip, kad sutiktas žmogus tavo gyvenimą ir mintis apverčia aukštyn kojomis. Dalis mūsų planetos gyventojų plačiąja prasme yra apdovanoti gyvybe. Ar susimąstome apie tai? Aš tikiu, kad kiekvienas esame nors kartą pagalvoję apie kito žmogaus prasmę ir vietą mūsų gyvenime. Su savimi mes dažnai tempiame kalną patirtų gyvenimo sunkumų ir nuoskaudų. Jeigu mus kažkas stipriai įskaudino, imame kaltinti visatą už šį mums atsiųstą žmogų,  juk be jo buvome laimingesni, nesitempėme su savimi kalno savo sielos užslėptų trūkumų. Kai mus pakylėja  iki dangaus, stipriai myli, laiko prispaudę kaip delną prie širdies, tada iš tiesų bijome netekti šio žmogaus, bijome, kad daugiau niekas mūsų nemylės taip, kaip jis. Mes kaip maži, bejėgiai padarėliai lėtai mirštame be meilės ir šilumos. Mieste sutikta močiutė, kuriai padėjai nunešti pirkinius iki namų, tampa tavo meilės šaltiniu, tampa tau labai artima. O draugės pasakytas negražus žodis tau tampa motyvacija siekti kažko daugiau ir atrasti save. Dar vienas eilinis kivirčas su brangiu žmogumi padeda pamatyti savo meilės nepakankamumą. Bet visa tai – vardan ko?  Per sutiktus žmones ateina tiek geros, tiek blogos patirtys. Nuo to, ką tu nešiojiesi savo sieloje, priklauso, kokį žmogų sutiksi savo gyvenime. Būtent jis apnuogins tavo sielos trūkumus. Jei rodai daug neapykantos, gyvenimas tau būtinai atsiųs žmogų, kurio tu nekęsi dėl vienos priežasties, kad…  išmoktum stipriai mylėti. Reikia išmokti susidurti su savimi akis į akį, išmokti vertinti tai, ką duoda pasaulis. Visa tai niekis, jei nevertini gyvybės – juk tie draugai ir nedraugai yra  gyvybės apraiškos. Kai viską susidėlioju mintyse, noriu pasakyti, kad gyvenime niekas  nevyksta be tikslo.

Skausmas

Meilė aplanko mus nelaukta,

Sielos žaizdos gyja palengva.

Skausmas mus palieka su laiku,

Tik aš ilgiuosi slaptų minčių.

Skausmas tavęs tik negailės,

Jis vėl ir vėl mus juk lankys,

Atsisakyti, pasiųsti kur jau vėlu-

Aš tik save turiu. Ir tuo tikra esu.

Skausme, pažadėki laiku išeiti,

Negrįžti skaudus jau niekada.

Deja, siela šaukia jį slapčia.

…protas paneigia tave.

Netikrumas

Lūpas pieši lūpdažiu,

Raudonu ir ryškiu,

Melą nudažai baltai,

Išvaizdą puoši, o sielą pamiršti.

Apmiręs tavo kūnas,

Bet siela dar gyva-

Gyvas tavo kūnas,

Bet tu jau nebe ta.

Aš stoviu čia,

Šaukiu tave vardu,

Tu tyliai, tyliai ateini,

O velnią palieki.

Kristupas Dirsė (10 kl.)

Gyvenimo sodas. Publicistiniai pamąstymai

Gyvenimas – tai lyg didelis sodas. Vieno sodo gale ramu ir saulėta, kitam gale – netikėto mūšio laukas, kuriame privaloma kovoti arba pasiduoti. Tačiau kaip dieną keičią naktis, taip ir žmogaus gyvenime nėra nieko pastovaus. Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau patirs gyvenimo išbandymus. Vienam jie bus lengvi, kitam sunkūs, tačiau žmogus privalo išlikti fiziškai ir dvasiškai stiprus. Dvasiškai stiprus žmogus stengiasi padaryti viską, kad pagerintų susiklosčiusią situaciją ir sugeba būti silpnesniems pavyzdžiu. Kaip gyvenimas išbando žmogų susiklosčiusiomis situacijomis? Pasaulis yra įvairus. Kartais atrodo kaip nesukultūrintas sodas. Jame rasti galima visko. Yra sakoma: „Lengviau pasakyti nei padaryti“. Taip yra įprasta mūsų aplinkoje, bet užklupus sunkiam laikotarpiui svarbiausia nepasiduoti ir laikytis, ištverti ir pereiti per visas kliūtis. Pastaraisiais metais pasaulis kovoja su nauja liga – Covid-19. Šis nenumatytas staigus sąlygų pokytis paveikė mūsų bendravimą, aplinką, net turinį ir pokalbių pobūdį. Ką aš noriu tuo pasakyti? Gyvenimas mus išbando, moko ir grūdina siųsdamas iššūkius, sunkumus, netektis, ligas. Kai nustojame teisti likimą, gailėti savęs ir klausinėti „Už ką man?“, galime priimti šias patirtis, išbūti jose ir jas priimti į savo gyvenimą. Taip turėjo nutikti. Taip nutiko: kiekvienas, persirgęs šitokia liga, turi stipresnį imunitetą ir yra atsparesnis. Jis kasdien prabunda su mažesne baime dėl savo ir aplinkinių gyvybės. Gyvenimas linki gero net skaudžiai pamokydamas ar grūdindamas: jei priimsim šias pamokas, augsim ir stiprėsim. Įgyta vidinė stiprybė padės ne tik atlaikyti gyvenimo sunkumus, bet ir skatins džiaugtis smulkmenomis, vertinti nuoširdumą, auginti gražiausius žmogiškojo sodo vaisius.

Monika Bajoraitė (9 kl.)

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Balčikonienė: „ … nuo pat pirmųjų lietuvių kalbos ir literatūros pamokų išsiskyrė savitu požiūriu ir kūrybiškumu. Moksleivė aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose bei konkursuose. Monika randa laiko ir rimtam išbandymui –  ji šiuo metu rašo romaną“.

Autorė apie rašomą romaną :

 „ Rašau romaną apie nesėkmingą įvykį, kuris nutiko pasiturinčiai šeimai kelyje. Tobijus buvo vyriausias sūnus šeimoje , jis turėjo jaunesnį brolį Aroną. Šeimoje viskas pasikeičia, kai visa šeima važiuodama keliu patenka į avariją ir jaunesnysis brolis avarijos metu miršta. Tobijui tuo metu buvo dvylika metų. Po avarijos Tobijus palieka savo namus ir septynerius metus klajoja po visur,  kol nesutiko senolio. Nuo šio sutikimo Tobijaus gyvenimas labai pasikeičia“.

Romano ištrauka :

<…> Naktimis norėjosi rėkti iš skausmo, nes atrodė, kad mano kūnas perplyš perpus. Girdėdavau piktus  šūksnius ir norėjau nuo jų bėgti, bet bijojau, kad, jei taip pasielgčiau, niekada nenustosiu. Kojose jaučiau trapumą ir  bejėgiškumą. Mano rankos buvo purvinos. Aš buvau  nelygiai įdegęs. Mano oda buvo įtempta ir  jaučiau tvinksintį  karštį pakaušyje. Pasijutau uždusęs ir labiau nei bet kas kitas žemėje nenorėjau pakelti akių nuo žemės. Bandžiau sutelkti dėmesį į automobilius, esančius už manęs, sutelkti dėmesį į juos, leisti, kad jų spalvos mane prablaškytų nuo panikos bei siaubingo skausmo. Juk tik taip ir galėjau  prisiminti broliuką ir nutikusią nelaimę. Girdėjau kurtinantį metalo garsą, smarkiai stabdančių automobilių  padangų spiegimus. Visko buvo per daug, todėl  pajudėjau kiek įmanoma toliau nuo važiuojančių automobilių juostų. Juodos nakties žiburiai  sukėlė galvoje  dar didesnį skausmą. Pro šviesų blykstes prisimenu priekinius žibintus ir  kažkieno išgąstingą žvilgsnį. Prisimenu broliuką. Pamenu, kaip nutiko avarija. Pamenu, kaip mano broliukas miršta. Smėlis atvėsino mano kūną, bet aš negaliu juo mėgautis per ilgai. Automobiliai vis dar artėja ir juda link manęs. Kiekvieną kartą, kai tai nutinka, aš suglumstu, nes laukiu metalo šlifavimo ir degančios gumos kvapo. Sausas oras taip prispaudžia mano kūną lyg  tai būtų automobiliai, kurie ir toliau mane spaustų, jie tikriausiai mane būtų sutriuškinę. Aš bandau prisiminti, kas nutiko po to, bet viskas tėra siaubingų vaizdų migla. Nuleidžiu  rankas ant kelių ir sėdžiu ant  smėlio. Atminimai apie avariją plaukia  nuolat į mano galvą. Apsisuku ir tik tada prisimenu, kad vis dar esu įstrigęs eisme. Prisimenu lietaus gausumą ir perkūno garsą. Taip pat pamenu, kad visiškai negalėjau pajudėti. Lietaus lašai iššovė į orą ir trukdė šviesoms. Pro raudonus ir baltus taškus matau, kaip moteris griūva, ji puola ant kelių ir verkia. Pamenu laidotuves, kuriose buvau tik aš ir pora namų tarnų, nes tėvai net nesusirūpino ateiti. Dabar galvoju, kas būtų, jei būčiau aš vietoje broliuko miręs, ar jis būtų sveikas? Ar tėvai juo būtų pasirūpinę? Šie klausimai mane kankina jau ilgą laiką <…>

Jūra

Paslaptingos jūros gilumos,

Gilios ir nežinomos.

Smaragdinės spalvos,

Paslaptingos jūros gilumos.

Gintaro gabalėliais puošia krantus.

Baltos jūros putos krante,

Paslaptingos jūros gilumos,

Gilios ir nežinomos.

Kamilė Milevičiūtė (11 kl.)

„ Mergina mąsli, nepaprastai daug skaitanti. Jos mintys skamba vaizdo ir žodžio derme – galinasi eilėraščiais, iliustruotais savomis nuotraukomis,“ – mokytoja Eglė Noreikienė.

***

Saulėlydis….

Kruvinas dangus,

Juodi medžiai,

Ramios gatvės…

Pabaiga….

Raudona pragaro liepsna,

Juodi velnio tarnai,

Negyvi jau nusidėjėliai…

Pradžia…..

Raudona nakties aušra,

Juodieji nakties sargai,

Ir Tavo miegas, saldus, saugus…

***

Niekada nebūk kažkieno kopija ar šešėlis.
Visada dek savimi, savo aistra, savo meile kitiems.
Kiekvienas turi savo kelią ir savo kelionę.
Bet tik Tu gali rinktis, kas eis su Tavimi, o ne paskui ką seksi Tu.

Bet kada siųskite kūrybą adresu: arnoldas.simenas@pavb.lt
Kopkite į savo tribūną!
Galima teirautis tel. 8 688 75727.
Nuotraukos – iš šeimos ir dalyvių albumų.