Kitoks Simonas Daukantas

Mūsų tautos praeities tyrinėtojai tradiciškai pažymi, kad Simonas Daukantas yra pirmasis lietuvių istorikas, tautosakos rinkėjas, etnografas, rašytojas. Verta būtų kitaip pažvelgti į šią asmenybę tautos gyvybės požiūriu.

Simonas Daukantas priklauso antrajai ( kartu su Dionizu Poška, Juozapu Arnulfu Giedraičiu, Motiejumi Valančiumi, Simonu Stanevičiumi ir kt.) lietuvių kultūros veikėjų kartai. Po jos atėjo eilė trečiajai kartai: mirus M. Valančiui ryškiausia visuomenės figūra tapo Antanas Baranauskas, Jonas Mačiulis – Maironis, Jonas Basanavičius). Pirmoji kūrėjų karta siejasi su Mažvydo lietuvišku pasireiškimu, Merkelio Giedraičio ir Mykalojaus Daukšos kūryba). Kiekvienas iš jų veikė, priėmė sprendimus, vertino savo galimybes veikti konkrečioje istorinėje situacijoje.

Mes vis dar sergame keista liga, kurios ryškiausias požymis yra lietuvybės priešų ieškojimas.Atmetamas Martynas Mažvydas, nurašomas Merkelis Giedraitis, pastumiamas iš lietuvybės kelio Antanas Baranauskas. Kas gi mums iš lietuvybės lieka? “Modernistai” pasakytų: lieka tik “Aušra” su jos kūrėjais. Šiais laikais jau kviečiama abejoti Justino Marcinkevičiaus vaidmeniu, jau nekalbant apie Salomėja Nėrį…

Minime Simono Daukanto mirties metines. Pažvelkime į šią asmenybę kitaip, kas buvo nuslepama arba geriausiu atveju laikoma “pažiūru ribotumu”. Jis mirė1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje niekam nežinimas ant kunigo Ignoto Vaišvilos rankų. Slinko vežimas su juodu karstu, priešais ėjo berniukas Šliauteris su žibintu rankose, netoliese ėjo niurus kunigas, paskui karstą giedodamos ėjo trys moterėlės. Pasitiko samdyti duobasiai, užnešė karstą aukštyn ant Papilės piliakalnio, padėjo prie šviežiais iškastos duobės. Kunigas pasakė pamokslą. Duobkasiai supylė naują kapą. Užritino akmenį .Žmonės kalbėjo, kad šį paminklą nusikalė pats velionis, beliko įrašyti tik mirimo datą…Štai ir viskas.Ne dar n e viskas. Pažinkime S. Daukantą iš jo raštų.

Atsimenate jo sukurtus Lietuvos miško vaizdus, kurie ano metu buvo lietuvių poezijos viršūnė. Dar nebuvo Antano Baranausko “Anykščių šilelio”.Tuo metu Europos kultūros istorijoje (J. G. Herderis) buvo skelbiama gamtos ir žmogaus harmonijos būtinumas. Gamta užpildo žmogaus dvasinį pasaulį:“Kiekvienas žino, – rašė S. Daukantas “Istorijoje žemaitiškoje”, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeria, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikybs sukibę, bet su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai, kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti. Kas buvo kitose tautose, tas pats nutiko su lietuviais, kalnėnais ( aukštaičiais- J. B) ir žemaičiais” ( kalba netaisyta- J. B.).

“Būde” pabrėžiama, kad “tos girios buvo jiems ne vien pirmoji pastogė ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtys visų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas”. Girios vandeniu maitino upes ir upelius, saugojo pasėlius nuo šalnų ir sausrų, buvo slėptuvė nuo priešų. Girios ir tautos likimas buvo vienas: kartu ponai teriojo girias ir vergė lietuvį. Gamtos ir žmogaus harmonijos išardymas – krašte viešpatauja skurdas ir vargas. ”Būdas” buvo pirmoji lietuvių kultūros istorija.

Daukantas pabrėždamas šią gamtos ir žmogaus harmoniją, niekur neragina atsisakyti kultūros bei civilizacijos. Atvirkščiai, jis norėjo matyti savo tautą kultūringą, prilygstančią kitoms didžiosioms kaimyninėms tautoms. Tautos kultūrai plėtoti skirti visi jo veikalai. Jis pažymi, kad mokslas galįs labiau iškelti tautą negu ginklas. Daukantas veikalo “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” pratarmėje rašė, kad “mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir visų didžiausia garbė, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai negali stengtis, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant kurių išsikėlė kitos giminės”. Kiekviena giminė “ gali pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu mokslu: kaipogi Atėnai ne dėl to vien yra garbinami, jog Kserkso galybę sutrėmė, bet jog buvo gudrybės viso svieto iškala ( mokykla- J. B).

Daukantas kažkodėl laikomas daugiau rašytoju negu istoriku. Ko gero ir dėl to, kad savo didžiausius kūrinius jis pavadino istorijos veikalais. Didžiausas jo veikalas “Istorija žemaitiška (vėliau jos leidėjai pakeitė antraštę “Lietuvos istorija”) turi 1106 didelius puslapius, parašytas prieš 1838 metus, gyvenant Rygoje bei Peterburge.

Daukantas idealizavo Lietuvos praeitį, bet idealizuojama praeitis priešpastatoma XIX a. pirmos pusės tikrovei, siekant išsivaduoti iš tautinės ( rusų valdžios) ir socialinės
( baudžiavos) priespaudos.Daukantas rašė tais laikais, kai baudžiava buvo sunkiausia. Rusų valdžios sunkiuasia priespauda prasidės po nuslopinto 1863 m. sukilimo. Tuomet Simonas Daukantas jau buvo išėjęs Anapilin…

Praeities ir dabarties priešpastatymas buvo romantinės istorijos rašymo tradicija. Šiai tradicijai jis buvo ištikimas. Šiuo požūriu jis buvo tikras savo epochos kūrėjas.”Aš ir tuo džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmasis tarp lietuvių gudresniems vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau”.( rašyta metuose1822).

Juozas Brazauskas, istorikas