Kokie mes grįšime?

Gyvename sudėtingu laiku, kai pasaulyje siautėja koronavirusinė pandemija. Pripažįstu, kad tai kelia didelių nepatogumų. Gyvenimas daugelyje sričių sustojo.Gyvenimas karantine grasina didžiuliais visuomenės išbandymais. Mane labiau domina klausimas, kokie mes grįšime po koronaviruso pandemijos? Kas pasikeis? Nesinori tikėti, kad niekas nepasikeis…

Koronavirusas po kažkiek laiko veikiausiai nuslops, tačiau kita globali nelaimė – klimato kaita –  tikrai apie save mums primins. Klimato kaita laikoma globalia gamtos katastrofa. Daugelė metų apie tai tik šnekama, pastangų ją įveikti nededama, sprendimai vis atidedami. O tuo tarpu plynai kertami miškai,  dingsta ištisos gyvūnijos, augmenijos rūšys, drastiškai pakilo temperatūra Antarktidoje.

Laikas būtų suprasti, kad klimato krizė yra gerokai pavojingesnė negu pandemija. To turi neužmiršti valstybių politikai.  Dabar Lietuvos valstybės prioritetų sąraše ekonomikos nuosmūkio stabdymas. Bet jis negali užgošti sprendimų, kurie padėtų suvaldyti klimato kaitą. Kitaip gamta vėl mums primins dideliais gaisrais, potvyniais, epidemijomis.

 Tai didelis šansas žmonijai apmąstyti savo elgesį su gamta ir žmogumi. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuris įsisąmonina savo egzistenciją (J. P. Sartras). Gyventi pasaulyje be prasmės yra sudėtinga.

Anot egzistencialistų, žmogus, kuris jaučiasi pasaulyje svetimas, jam kyla neviltis, nuobodulys. Anot  Sartro, žmogus,  įmestas į pasaulį, yra  atsakingas už tai, ką daro. Poetas V. Mykolaitis- Putinas panašiu metu  rašė: „Be savo valios ir be noro į žemę nutrenktas žmogus“. Filosofas E. Fromas 1955 m. parašytame traktate „Sveika visuomenė“ skelbė: „Žmogus yra įmestas į šį pasaulį be jo žinios, sutikimo ar valios ir pašalinamas iš jo taip pat neatsiklausius“. Kalbama ta pačia egzistencializmo dvasia.

Žmogus gyvenime yra pasmerktas laisvei. Dėl tos laisvės visą gyvenimą žmogus priverstas rinktis. Dar svarbiau – mes privalome būti  atsakingi  už tai, ką darome. Popiežius Pranciškus priminė: „Leidome sau užsnūsti, užmiršome, kas mus maitina, kas palaiko mūsų bendruomenių jėgas“.

Ką mes turime šiandien? Iki šiol gyvenome prabangoje, nesiskaitydami su gamta ir šalia gyvenančiu žmogumi. Uždelstos valstybės gyvenimo reformos (švietimas, medicina, socialinė sritis, mokesčių politika,   podukros vaidmenyje lieka kultūra, nustekentas smulkus ir vidutinis verslas ir kt.) reikalauja esminių pokyčių klimato kaitos sąlygomis. Valstybėje neįgyvendintas teisingumas visiems valstybės piliečiams. Eilinis valstybės pilietis nėra saugus. Didžiulė praraja tarp piliečių ir valdžios. Klesti biurokratija, viešpatauja grupiniai partiniai interesai.

 Menkas žmonių sąmoningumas. Vis dar tikima, kad valdžia turi duoti, o ne  sudaryti sąlygos  oriai gyventi, kurti verslą, ugdyti kultūrą, kurti šeimas, auginti vaikus. Naujausias pavyzdys – planuojama išdalyti pensininkams, nedirbantiems po 200 eurų. Paprasčiau sakant, pravalgyti, sakant modernia kalba – skatinti vartojimą. Tačiau šios išmokos turėtų būti  dalijamos tik įvertinus namų ūkio situaciją ir būklę.Vietoj to vertėtų lėšas skirti gaivinti smunkantį smulkų ir vidutinį verslą, puosėlėti kultūrą.

 Iškeltas gerovės valstybės kūrimo tikslas kol kas praktiškai niekuo neparemtas. Negali būti gerovės valstybės kūrimas be vertybių, kurios vienija valstybės piliečius. Kažkada  poetas a.a.Marcelijus Martinaitis ragino: „Atgal švarias turėsim sielas sugrąžinti: kitiems, į kitą kraštą, kitą miestą“.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas