Kreivų veidrodžių karalystėje

Vienoje žymios, garbios moters mokslininkės, profesorės Onos Voverienės knygoje „Tautos sargyboje“ perskaičiau šiuos knygą palydinčius žodžius:„ Tarp praeities, kur yra mūsų atsiminimai, tarp ateities, kur yra mūsų viltys, dar yra dabartis, kur yra mūsų pareigos“.(G.Palau). Noriu atkreipti dėmesį į paskutinį žodį – pareiga. Kalbėti apie tikrus dalykus, jų vertę ir prasmę, kad neliktume kreivų vedrodžių karalystėje.

Filosofas, rašytojas, Rytų Prūsijos lietuvių kultūros veikėjas Vydūnas vėl mums reikalingas, išreiškęs mintį, kad „valdžia yra žmonių gyvenimo tvarka“. Jai iki šiol beveik nerūpi žmonių kilmė, jų kraujas, jų kalba, jų manymas, jų jausmai. Tai kas jai turi rūpėti?

Nuo senų laikų valdžia reiškė, kad ji buvo savų reikalų supratimas ir jų tvarkymas, saugojimas. Taigi valdžioje apsireiškia žmonių tikslai. Tačiau iki šiol gaji mintis, kad valdžia duota pavergti žmones, tenkinti savo egoistinius asmeninius tikslus.

Taip tegali sakyti tie, kuriems svarbūs vien materialiniai turtai. Anot filosofo, kur kas svarbiau žmonių tarpusavio santykiai, jų geismai ir mintys, kaip žmonės kuria pasaulį. Visų giliausią pagrindą žmogus deda kurdamas pasaulį savo asmenybės, savo dvasios jėgomis. Tauta yra gyvata, statyta žmonių asmenybių. Valdžios tikslas yra tolesnis gyvatų (tautos reikalų) tvarkymas kartu su tuo, kas jau padaryta. Jeigu taip būtų, žmonės kitaip gyventų. Nebūtų prieš valdžią nusistatę, jos nekenčiantys.

Valdžia tegali būti žmogui, o ne žmogus jai. Valdžia turėtų būti tinkama priemonė tarnauti žmogui. Ją žmonės turi kurti ir naudoti aukščiausiems savo tikslams įgyvendinti – tiesai ir teisingumui, žmoniškumui tarpusavio santykiuose. Šių dienų pasipriešinimų giliausia prasmė yra žmogaus pasipriešinimas esamai gyvenimo tvarkai, jos kultūrai ir vyriausiajai jos reiškėjai – valdžiai. Ji nusigręžia nuo pamatinių tikslų. Filosofas ragino žmonės išmokti pasidžiaugti bendru veikimu. Gražu yra talkoj dirbti. Dirbti žinant, kas iš to išeina. Taip atsiranda bendrumo jausmas. Žmogui reikalinga tinkamai sutvarkyta žmonių gyvenimo tvarka. O ji yra tvarkoma mūsų pačių deleguotos valdžios.

Tauta, pakilusi kūrybai, gyvena jos dėsniais. Atskiras žmogus gyvena palaikydamas ryšį su kitais ir negali tų ryšių pertraukti. Visa jo asmenybė, jo mintys ir darbai yra tautos gyvybės dalis. Žmonės valdžios atstovams privalo kelti savo tikslus ir siekti jų įgyvendinimo. Žmonės, kurių norų reiškėja yra valdžia, gali ir privalo daryti poveikį valdžiai. Ji turi tarnauti ne tik tenkinant materialinius reikalus. Ji turi būti priemonė įgyvendinant aukštesnius – dvasinius tikslus.

Valdžia turi būti tokia žmonių susikurta tvarka, kuri kiekvienam žmogui palaipsniui būtų tinkama, kad jis galėtų tenkinti jų gyvybinius tikslus – saugumo, tiesos ir teisingumo, žmoniškumo žmonių santykiuose.

Istorijoje vienas įvykis seka kitą. Jie sudaro vientisą grandinę, kurią ne taip lengva nutraukti. Išsirinkome tautos atstovybę – Lietuvos Respublikos Seimą dar vienai kadencijai. Kas nuo to pasiekeis ? Gyvensime užburtame rate, kur niekas nesikeičia? Ar atsiremkime į pamatinius dalykus tautai ir kiekvienam jos nariui ir imsimės permainų? Tikiuosi mažiau dejuosime, kad ne tuos išsirinkome į valdžią. Bet šiuo atveju galime tik save kaltinti.

Istorinius įvykius nulemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Tiksliau pasakius – jų darna. Istorijoje keičiasi akcentai: iki krikščionybės valstybė iš esmės buvo tautinė: jos valdymas priklausė tam tikrai etninei grupei, išpažinusiai savitą tikėjimą, o kiti jos gyventojai buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis, nekalbant apie vergus.Tauta buvo grindžiama kraujo giminystės ryšiais. Tautos ir gentys tarpusavyje maišėsi („tautų kraustymasis“): nyko senosios kalbos, formavosi naujos.

Viduramžiais valstybė buvo susijusi su viešpataujančia religija. Tik Renesanso laikais greta religijos pamažu įgijo prasmę pilietiškumas. Vėliau „valstybės“ supratimas įgavo ir tautiškumo prasmę. Nuo XIX a. po Europą sklandė tautinės valstybės idėja: atsirado siekis kurti tautines valstybes, suvokta, kad kiekviena tauta, kokio ji bebūtų dydžio, yra istorijos kūrėja, kilo tautų judėjimas („tautų pavasaris“).

XIX a. pradžioje vokiečių filosofai suformulavo tautos dvasios koncepciją: tautos gyvavimo pagrindas – jos kultūra ir vartojama gimtoji kalba. Tautos pradėjo suvokti savo savitumą, siekti saviraiškos kurdamos savo valstybę. Istorijos paradoksas buvo tai, kad tuo laiku, kai Europoje brendo tautinė savimonė, Abiejų Tautų Respublika (ATR) neteko valstybingumo. Čia ir slypi visas mūsų šalies tragizmas: Lietuvoje siekis atkurti buvusią valstybę buvo kitoks negu Lenkijoje. Ten siekta atkurti valstybę su tokiomis sienomis, kokios buvo iki ATR padalijimų.

Lietuvių sąmonėje kito požiūris į savos valstybės atkūrimą. Tauta XIX a. pradžioje gyvavo be savo tapatumo, bet jį pradėjo suvokti vėliau: Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Motiejaus Valančiaus kūrybos dėka. XIX a. antroje pusėje į tautinės valstybės sukūrimą ėmė orientuoti Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“. Tautinės valstybės idėja brendo pamažu su tam tikromis vertybėmis. Neabejotina, kad XIX a. lietuvybė buvo ta vertybė, dėl kurios verta kurti ir kovoti ar net žūti.

Lietuvos istorija yra unikali. Nė vienas krašte vykęs sukilimas nelaimėjo, o pasinaudojus palankiomis sąlygomis (vyko Pirmasis pasaulinis karas) Nepriklausomybė buvo atkurta 1918 m. vasario 16-ąją. 1940 m. vasarą Lietuvą ištiko katastrofa: viena po kitos buvo trys okupacijos. 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva po 50 sovietinės okupacijos metų vėl atkūrė Nepriklausomybę.

Jau 26 metus gyvename nepriklausomą gyvenimą. Ar tikrai nepriklausomą? Situacija Lietuvoje yra sudėtinga. Žmonės savo nepasitenkinimą išlieja emigruodami arba žudydamiesi, per rinkimus gadindamas balsavimo biuletenius. Kas to nemato, tik save apgaudinėja. Ar svarstoma, kokia mūsų valstybės ateitis ir perspektyva? Siūloma globalios Lietuvos idėja. Bet tuomet perimsime kitą kultūrą, kurioje atsidursime. Ar išsaugosime savąją kultūrą? O gal kurkime naują kultūrą, atsiremdami į savąją kultūrą, atmeskime tai, kas mums netinka, kas trukdo, net žemina kaip žmogų.

Kad žmonės pabustų, reikia juos žadinti… Žadinti viltį ir norą išeiti iš praeities ir susidariusios dabarties, iš netikėjimo ką nors pakeisti, kad mūsų vaikai nebūtų pasmerkti nomenklatūros gudručių vaikų baudžiauninkais.

Juozas Brazauskas, istorikas