KRISTINA BACEVIČIŪTĖ

„Nors rašau ne dažnai, bet man visai patinka, tad tikiuosi kurti daugiau ir dažniau …“

Jos sutikimas

Ji kvepia ir artėja. Noras paliesti ją didelis. Baimė taip pat. Supuvę obuoliai ir mirusios gėlės. Taip ir ne perskaityta knyga, kurios visada norėjau. Ji artėja, laikas eina. Faetonto kelias ne man. Aš pasiliksiu ir sutiksiu ją žiūrėdama į akis. Juodų gėlių nebūna, todėl ir guli baltos rožės aplink mane. Knyga turėjo būti gera, tik gaila, pabaiga nesuprasta. Kvapas stiprėja, jausmas silpnėja, gėlių daugėja. Paskutinis sakinys. Viskas. Ji čia.

Batai išdavikai

Lengvas ir paprastas dvelksmas artėja vis greičiau. Ššš… tarė mama, dar ne laikas, dar kvepia šiluma. Žalia žolė ir džiūstantys lapai, nuo žydro vandens jau dvelkia vėsuma. Tas pats žmogus, ta pati vieta, tik staiga… Raudoni batai  po egle, griovyje. Amžino įšalo banga  jau kvepia, bet dar ne laikas. Miesto centre varpai pamažu pradės skambėti ir šiltos mamos rankos pūgos sūkury palies mane, ir ašaros pabirs. Nuplikęs ir liesas beržas bando pasislėpti sniege, bet aš jį matau, nes raudoni batai šalia. Ir vėl šalnos banga, tik ši kartą stingdančiai rausva. Drebu nuo šalčio ir pūgos –  jau visada. Bet matau – raudoni batai netoli manęs.