L. Andrikienė: Lietuva yra Kinijos taikinyje

Kinijos iškilimo akivaizdoje Lietuvai, ko gero, teks pasirinkti, kaip reaguoti į atsirandančius iššūkius ir galimybes. Kokiais pagrindiniais principais reikėtų vadovautis?

Lietuva, kaip ir visa ES, turi rasti tinkamą pusiausvyrą, balansą tarp dviejų politikos principų – įsitraukimo, atsivėrimo, bendradarbiavimo ir atsargumo. Nesvaikime iš laimės, matydami Kinijos dėmesį Lietuvai; su Kinija bendraudami prisiminkime, kad Kinijoje vis dar – viena partija ir viena tiesa, kad Kinijai nepripažintas rinkos ekonomikos statusas, kad, kaip sako patys kinai, žodis „demokratija“ ten rašomas kiniškais rašmenimis, suprask – demokratiją kinai supranta kitaip nei mes Europos Sąjungoje ar JAV, Kanados, kitų demokratinio pasaulio valstybių piliečiai. nebūkime naivūs: laisvė arba yra arba jos nėra, ir tai galioja ne tik kalbant apie žmogaus teises, bet ir ekonomiką, verslą – visas gyvenimo sferas.

Turime reikalą su valstybe, kuri yra didžiausia pasaulyje žmonių skaičiumi (1,418 milijardo gyventojų), taigi, ji yra ir didžiausia rinka; turi didžiausią kariuomenę (karinis personalas – 2,693 milijono žmonių: aktyvūs – 2,183 milijono, rezervas – 510 tūkstančių žmonių). Karinės išlaidos – taip pat didžiausios, pagal šį rodiklį dėl pirmosios vietos pasaulyje Kinija konkuruoja tik su JAV: vien šiais metais Kinija paskyrė 177,6 milijardo JAV dolerių (1,9 trilijono juanių) karinių pajėgų išlaikymui, augimui ir modernizavimui, tai yra 7,5 proc. daugiau nei praėjusiais metais, 2018 metais finansavimo augimas buvo dar didesnis – 8,1 procento.

Ar Kiniją kas nors gali pulti?

Vargu bau. Kyla logiškas klausimas – kam reikalingos tokios milžiniškos apimties karinės išlaidos? Ruošiamasi karui? Aplink Pietų Kinijos jūrą esančios valstybės, visų pirmiausia Taivanas, turi pagrindo nerimauti – Kinija akivaizdžiai tampa vis agresyvesnė, daugėja jos provokacijų, ji kuria jūroje dirbtines salas, kurios bus naudojamos kaip placdarmas.

Visa tai augina Kinijos ambiciją pakeisti susiklosčiusią pasaulio tvarką, „deatlantizuoti pasaulį“ („nukirsti“ ES–JAV ryšį), tapti – nesistebėkite! – dominuojančia pasaulio jėga. 2017 metų gegužę vykusiame Kinijos kompartijos suvažiavime buvo pasakyta garsiai ir aiškiai: iki 2030 metų Kinija dominuos pasaulyje. Atkreipiu dėmesį į žodyną – „dominuos“. Buvo pasakyta – ir tai yra vykdoma. Beje, ekonominės ekspansijos strategija, pavadinta Šilko kelio – ekonominės juostos strategija, kurią daugelis Vakaruose palaikė viso labo Kinijos komunistų propagandine antimi, vykdoma jau šešerius metus, nuo 2013-ųjų. Jos rezultatai Europoje yra akivaizdūs. Portugalijos elektros energijos gamybos ir paskirstymo sistema – visa! – jau Kinijos valstybinių kompanijų rankose. Dar vienas pavyzdys – Graikija, kur Pirėjo uostas vadintinas jau ne graikų, o kinų uostu Graikijoje: jame jau kelerius metus šeimininkauja kinai, beveik visi darbininkai – iš Kinijos, išskyrus kelias dešimtis graikų, paliktų dirbti uosto administracijoje.

Kas kinus domina pirmiausia, kam jie teikia prioritetą?

Kaip taisyklė, kinai ypač aktyvūs buvo ir yra tose valstybėse, kuriose ekonominė situacija tampa sudėtinga: jei valstybė – krizinėje situacijoje ar ant bankroto ribos, įvedama „diržų veržimo politika“ – laukite kitų su stora pinigine. Sudėtinga finansine situacija buvo pasinaudota Graikijoje, Portugalijoje, Italijoje, Maltoje, Ispanijoje. Tokių pavyzdžių visoje ES – daugybė, panašūs procesai vyksta visose ES valstybėse narėse.
Dar viena išskirtinė Kinijos ekonominės ekspansijos savybė yra tai, kad jie viską daro vieni. Jiems nereikia mūsų dalyvavimo, ko-finansavimo, technologijų, darbo jėgos – visa tai atkeliauja su Kinijos kapitalo investicija kaip paketas. Jei kam nors Lietuvoje atrodo, kad Kinijos kapitalo investicijos reikš naujas darbo vietas Lietuvos žmonėms – to nebus.

Čia pastebėtina ir tai, kad kai ES ir JAV derėjosi dėl precedento pasaulyje neturinčios laisvosios prekybos sutarties (TTIP), Kinija ir Rusija buvo tos valstybės, kurios dėl būsimos sutarties reiškė didžiausią nepasitenkinimą, kaltindamos besiderančias šalis neva sutarčiai pradėjus veikti bus pažeistas pasaulio prekybos balansas, žadėjo skųstis PPO dėl neva pažeistų tarptautinių prekybos taisyklių. Ir, žinoma, plojo katučių, kai naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas Donaldas Trumpas jau beveik suderėtai sutarčiai 2017 metų pradžioje pasakė „Ne“.

Ar jau galima kalbėti apie tai, kad randasi bendra ES pozicija Kinijos įtakos plėtros klausimu?
Europiečiai – ne akli ir ne stručiai, kurie pajutę pavojų kištų galvas į smėlį. Pirmieji pavojaus varpą dėl Kinijos politikos ir numanomų jos pasekmių pradėjo mušti Vokietija ir Italija, kurių lyderiai kreipėsi į Europos Komisiją ir kitas valstybes nares, ragindami sukurti mechanizmus ES lygiu, kurie padėtų jei ne užkardyti, tai bent minimizuoti neigiamas pasekmes. Priežastis – kinai skverbiasi į visas sritis, net ir ten, kur jie yra nepageidaujami, tai yra tas sritis, kurios susiję su valstybių saugumu, įskaitant ir gynybos pramonę.

Šiuo metu ES taryba (valstybės narės) ir Europos Parlamentas baigia derinti taip vadinamą tiesioginių užsienio investicijų (TUI) patikros mechanizmą, jis turėtų būti patvirtintas iki šio Europos Parlamento kadencijos pabaigos. Patikros mechanizmo esmė – įteisinti investicijų tikrinimą ES lygiu, ko iki šiolei neturėjome. TUI buvo tikrinamos tik valstybėse narėse ir tai ne visose – vos 14 iš 28. Lietuvos TUI patikros mechanizmas visada buvo vienas griežčiausių ir dėl suprantamų priežasčių – siekio į strateginius sektorius neįleisti Rusijos kapitalo investicijų. Lietuvoje imunitetą Rusijai turime, Kinijai – dar ne, jį reikia išsiugdyti.

Kokia yra Europos Parlamento pasiūlymo esmė?

Europos Parlamento pozicija – TUI, visų pirma iš Kinijos, privalo būti tikrinamos ES lygiu, turi būti keičiamasi informacija ne tik tarp valstybių narių, bet ir su Europos Komisija, ir tai turi būti atliekama tada, kai potencialus investuotojas pretenduoja investuoti į strategiškai svarbius, su valstybės saugumu susijusius sektorius – energetiką, transportą (jūrų ir oro uostai, geležinkeliai), komunikacijas, medijas.

Ar to pakaks – manau, kad ne, tai viso labo pirmas nedidelis žingsnelis reikiama kryptimi. Akivaizdu, kad ES valstybės narės, kuriose Kinijos investicijos jau yra ženklios, taryboje kalba „Kinijos balsu“, prieš patikros mechanizmo ES lygiu įteisinimą. Tai reiškia, kad kinai jau yra ES viduje, Kinija tapo ES vidaus jėga, ir tai yra labai pavojinga.

Kinija žaidžia ne pagal tarptautiniu lygiu sutartas taisykles, nesilaikydama abipusiškumo principo, kurdama įvairius barjerus Europos kapitalo investicijoms jų šalyje. Todėl ir tendencija – Europos verslo kapitalo investicijų Kinijoje mažėjimas – yra akivaizdi.

Ko Kinijai gali reikėti iš Lietuvos? Ar tai būtų vien ekonominė nauda, ar galima įžvelgti ir gilesnių interesų?

Tikrai ne tik mūsų pieno ar mėsos produktų, kaip tai pateikiama viešojoje erdvėje. Rytų ir Vidurio Europos valstybėms Kinija turi specialų Šilko kelio – ekonominio diržo (OBOR) strategijos formatą, vadinamąjį 16+1. Jo tikslas – ne tik ekonominė ekspansija į Rytų ir Vidurio Europos valstybes, bet – ir tai yra svarbiau – suskaldyti, supriešinti ES, jos valstybes nares tarpusavyje. Viskas tūkstančius kartų matyta, taip elgėsi ir elgiasi mūsų kaimynė Rusija, toks visiškas deja vu, tik metodai skiriasi. Ten, kur rusai demonstruos jėgą, kinai ateis tyliai ir maloniai šypsodamiesi, dažnai – neva mus, vakariečius, iš sudėtingos padėties gelbėdami. Vidurio Azijoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje – visur Kinija veikia labai aktyviai, ir kaip mūsų partneriai tuose regionuose sako, mes, europiečiai, esame nekonkurencingi lyginant su kinais. Mat kinai ateina su mažais reikalavimais ir dideliais pinigais, o europiečiai, Europos Sąjunga – su dideliu reikalavimų sąrašu ir mažais pinigais. Kinai minėtuose regionuose būna malonūs tol, kol valstybė atsiduria jų kišenėje, o tada jau daro ir ima viską, ką tik nori. Tokių pavyzdžių jau esama.

Negaliu suprasti ir remti Lietuvos Vyriausybės pozicijos, kai mūsų ministras su džiaugsmu skelbia pažadėjęs Kinijai, kad Lietuva taps Kinijos finansinių paslaugų vartais Europos Sąjungoje. Europos Parlamentas krūptelėjo, tai išgirdęs.

Kokios yra svarbiausios raudonosios linijos, kurių nereikėtų peržengti santykyje su Kinija? Galbūt tam tikri infrastruktūros objektai, į kuriuos negalime leisti investuoti?

Kaip jau minėjau pradžioje, raskime protingą balansą tarp bendradarbiavimo ir atsargumo. Lietuvai reikia tiesioginių užsienio kapitalo investicijų ir naujų rinkų, eksportas maitina mūsų ekonomiką. Tačiau tvarkant šiuos klausimus, pirmenybę turime teikti svarbiausiam dalykui – mūsų valstybės saugumui. Energetika, transportas, komunikacijos, medijos – bent jau šiose srityse Kinijos ir Rusijos investicijų venkime.

Ne pienas, mėsa ar cepelinai traukia kinus į Lietuvą, o Klaipėdos jūrų uostas, „Lietuvos geležinkeliai“, mūsų aukštųjų technologijų pramonė – visa tai, nuo ko priklausys Lietuvos konkurencingumas ne tik Europoje, bet visame pasaulyje dešimtis metų ateityje. Nenustebsiu, jei Kinijos valstybinės kompanijos pasisiūlys investuoti ir į ligonines, vandentiekį, kitus viešųjų paslaugų objektus – tai jau vyksta kitose valstybėse, prasidės ir Lietuvoje, ne veltui Kinijos valdžia masiškai kviečia į Kiniją mūsų savivaldybių vadovus, „apšildymas“ vyksta be pertraukos. Medijos – taip pat taikinys, pradžia jau yra padaryta, kai kurios populiarios Lietuvoje veikiančios radijo stotys jau priklauso kinams. Atraskime – turime atrasti – teisingą bendravimo su Kinija formulę ir formatus. Jei kam nors Lietuvoje atrodo, kad milžiniška Kinija mūsų Lietuvos, prie Baltijos jūros prisiglaudusios, net neįžiūri – taip nėra. Kinija su visa savo strategija jau ne vienerius metus yra Lietuvoje. Matykime tai, turėkime savo strategiją ir išmintingą taktiką, grėsmes turėsime atremti, iššūkius priimti – o kaip gi kitaip?


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: