Laisvė

(Pamąstymai skirti  pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną -1990 m. kovo 11 –ąją)

Laisvė yra tai, kas žmogų  padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę.

Imanuelio Kanto žodžiais, laisvė yra duota, o ne užduota. Būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laiminama. Griežtai tariant, ne laisvi gimstame, o privalome būti laisvi.

Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.

Laisvė yra vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Kur nėra laisvės, ten nėra vertybių, o brutalūs faktai, negalimi nei vienaip nei antraip vertinti. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį. Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvė įprasmina tai, kas vertinga ir pasiekiama. Laisvas yra žmogus, o ne moralė. Moralinės normos nepaneigia laisvės. Meilė yra ta šviesa, kuri nušviečia laisvę. Siekiama laisvė sau neprivalo virsti prievarta kitiems.

Kad laisvė labiausiai dera žmogaus prigimčiai ir kad jos veikiamas niekas negimsta vergu, niekad neabejojo nė vienas sveiko proto žmogus. Reikia pripažinti, kad tik sugedus mūsų prigimčiai žmonės neišvengiamai patiria daug nelaimių, o vergija, kuri yra ne vienintelė blogybė iš žmonės ištinkančių nelaimių, kaip tik atsiranda iš tų ištakų. Iš tikrųjų garbės troškimas ir godumas, tie sugedusios prigimties vaisai, sukėlė tarp žmonių karą, o paskui jį, lyg šešėlis paskui savo kūną, sekė vergija. Tiesa, tai vyksta ir be karo – varganas skurdas, kuris paskatina žmonės dėl pragyvenimo šaltinio pasiduoti vergijai.

Laisvė niekam neteikia nemalonumo, o savivalė drumsčia žmonių ramybę ir leidžia skriausti bet kokį žmogų pagal savo užgaidas. Iš tikrųjų laisvė taip vengia visokios vergijos, kol niekieno neverčiama palaiko teisingų įstatymų viešpatavimą: tuo tarpu savivalė naikina bet kokią įstatymų valdžią ir vietoj proto visiems veiksmams leidžia vadovauti bjauriam savo širdies geiduliui.

Žmogus yra žmogiškas tik tada, kai yra laisvas. O tikrai laisvas jis yra tik savo santykio su Dievu ertmėje. Todėl tik šioje ertmėje ir vyksta tikrasis jo būvis.

Naudoti šaltiniai :

Knyga  – Lietuvos filosofinė mintis – chrestomatija. Sudarė ir parengė Gediminas Mikelaitis, aidai 1996.

2021 m. kovo 7 d.  Vlada Čirvinskienė, Pasvalys.