Laisvo žmogaus priedermės

„Dvasinių vertybių krizė, žmogaus krizė, pasaulio sąžinės krizė, įvairūs variantai ir bandymai formuluoti vieną ir tą pačią nusivylusios, pralaimėjusios, savęs nebesurandančios žmonijos dvasinę būklę“. Taip garsus semiotikas, filosofas Algirdas Julius Greimas apibūdino situaciją po Pirmojo pasaulinio karo. Pirmą kartą nuogi faktai visiškai atskyrė gyvenimo filosofiją nuo paties gyvenimo, idėjas nuo žmogaus.

Kiekviena subrendusi civilizacija išryškina ir suformuluoja tam tikrą žmogaus tipą, jam savitą elgesenos manierą, originalų stilių.

1826 m. Jouffroy veikale „Paskaitos apie dabartinę žmonijos būklę“ rašė: „Iš kur mes galime turėti politikų, valstybės vyrų, kai klausimai, kurių vien giliai apmąstytas sprendimas galėtų tuos žmones išugdyti, dar nėra net iškelti, kai jie nėra net nujaučiami tų, kurie sėdi prie vairo; kai, užuot žiūrėję į horizontą jie težiūri, kas vyksta jų panosėj; kai užuot studijavę pasaulio ateitį ir šioje ateityje – Europos ateitį, o joje – jų kraštų misiją, jie rūpinasi ir nerimauja vien dėl tautinio židinio smulkmeniškų barnių“.

Čia pat autorius pažymėjo: „Aš žinau, kad žmonijos kelias jau nubrėžtas, kad Dievas jos ateities nėra patikėjęs keleto žmonių silpnybėms ar užgaidoms, tačiau tai, ko mes negalime sutrukdyti ar ko negalime patys padaryti – savo geru ar blogu elgimusi mes galime bent sulėtinti ar paskubinti. Plačiuose rėmuose likimo, kuri Apvaizda paskyrė pasauliui, yra vietos tiek žmonių dorai ir jų beprotybei, tiek didvyrių pasiaukojimui ir bailių egoizmui“. Šiandien atrodo, kad rašyta mūsų dienoms.

Po Antrojo pasaulinio karo jauni ir seni, bet daugiausia jauni, intelektualai miniomis pasuko į kairę ir stojo į komunistų partijų gretas. Nemaža dalis žmonių mano, kad taip atsitiko iš idealizmo pasiilgimo. Žmogui nebeliko ką veikti vienam, žmogus ėmė bijoti pats savęs, savo vienatvės. O markzismas – žmonijos išsvajotas progreso idealas- didžiulėje netikėjimo ir beprasmingumo erdvėje kai kam atrodė kaip atsiradęs tikėjimas ir gyvenimo prasmė. Bet tai jau buvo praėjusios epochos šiaudas.

Filosofas Juozas Girnius veikale „Žmogus be Dievo“ pastebėjo, kad amžinoji tikėjimo ir netikėjimo kova siekia giliau už visus kitus konfliktus. Jis tvirtina, kad didysis visos istorijos klausimas yra žmonijos santykis su Dievu, ne politinės ar socialinės įtampos. Filosofas įžvelgė, kad pirmasis dabarties rūpestis yra ateizmas, ne komunizmas, kaip kasdieniškai įprasta manyti. „Daug esmingiau dabartį lemia ne komunizmo, bet ateizmo plitimas“.

Žmogaus laisvos valios pasireiškimą vargino kritiškiausiausi gyvenimo periodai. XXI a. trečio dešimtmečio pradžia vėl mums mestelėjo didžiulį išbandymą – virusinės pandemijos grėsmę. Pasigirsta net šūkiai uždaryti nepaklusnius ne tik karantine, bausti baudomis, net atimti jų laisvę. Tačiau kai kas nuo baudžiavos laikų gali paklusti tik rimbui. Tautiečiams reikėtų išmokti vadovautis protu, o ne jausmais, juo pagrįsti visas žmogiškąsias vertybes. Išmokti kritiškai pažvelgti į save, kas sunkiausia, kaip tą kritišką laiką atlaikyti.

Mūsų laikas susidūrė su sunkumais. Visų pirma – ekologinėmis problemomis. Daugelis Vakarų  filosofų iškėlė mintį, jo visa Vakarų civilizacija pasirinko klaidingą kelią, kuris veda planetą į neišvengiamą pražūtį. Jie atkreipė dėmesį į aplinkos teršimo ir aplinkos griovimo padarinius. Vis dar teigiama, kad gamtos viešpats yra žmogus. Gamta mums dabar ir keršija.Tai tapo pražūtinga visai planetos gyvybei.

Žmonėms reikia daugiau sąmoningumo. Jeigu jo nėra, reikia jį ugdyti: pažinti visas socialines ir politines visuomenės ir savo tautos problemas, realias ekonomines jos galimybes. Jeigu reikia, būtina tiesiog pakentėti, o ne verkšlenti. Bet tai reikia daryti kartu, o ne atskirai. Pavieniui mes tiesiog būsime praryti.

Reikia keisti vakarietišką mąstyseną: išmokti kitaip gyventi su gamta ir žmogumi. Kai kas skelbia, kad įžengėme į New Age epochą. Tačiau, kas nauja, yra gerai ir ne viskas, kas sena, reikia atmesti. Sumažėjus krikščionybės išpažintojų, pasaulėžiūros rinkoje atsirado naujų viliojančių prekių. Gyvename ypatingu metu. Ieškome tiesos, gėrio, grožio. Kai kas ilgisi tikro žodžio. Skeptikas pasakytų: kam jis reikalingas mūsų laikais, kai „pats dievybės žibėjimas yra užgesęs pasaulio istorijoje“ (Martynas Heidegeris). Žodis prarado savo galią. Iš tikrųjų, dabartinis pasaulis pažymėtas  „Dievo stoka“, kai kas sako, kad jo net pėdsakų nematyti. Mes jį pametėme… Matant, kas dedasi šiandien pasaulyje.

„Laisvas žmogus gali saugoti laisvę ir būti laisvo gyvenimo kūrėjas“ Rašė Algirdas Julius Greimas 1949 m. apmąstydamas sunkią pokario situaciją. Tais pačiais 1949 m. išleista Simonos de Bovuar knyga „Antra lytis“. To meto kultūra moterį pavertė „kita lytimi“. Buvo tikima, kad tik vyras yra subjektas, o moteris tampa vyro objektu. Taip iš moters buvo atimta atsakomybė už savo gyvenimą. Autorė ragino, kad moteris privalo atsikovoti atsakomybę, ji turi susigrąžinti save, o ne vien sieti savo savimonę su vyru. Taigi moteris raginama prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tapo aišku, kad mes turime tiek laisvės ir nepriklausomybės, kiek patys nusprendžiame jos turėti. Tai egzistencializmo filosofijos kertinis teiginys. Dar Renesanso humanistai išaukštino žmogaus laisvę ir nepriklausomybę. „Įmestas į šį pasaulį, jis atsakingas už tai, ką daro“ ( Ž. P. Sartras). Žmogus niekada neturi kratytis atsakomybės už savo veiksmus. Jis gali pats pasirinkti: eiti į darbą, užsiimti kita veikla arba privalu paklusti tam tikroms elgesio taisyklėms. Kitaip sakant, pats žmogus turi nuspręsti, kaip jam gyventi.

Tikiu, kad tai kartosime ir po virusinės pandemijos pabaigos. Ji nėra amžina. Gyvensime kitaip. Turime išmokti būti atsakingais už savo veiksmus ir poelgius santykyje su gyvybe, gamta ir žmogumi.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas