Liepa Ivoškutė (6 kl.)

Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokinė. Mano lietuvių kalbos mokytoja Milda Rastenienė yra atsiuntusi mano rašinį „Lapė kitame pasaulyje”. Man labai patinka literatūra, dailė. Mėgstu kurti įvairius kūrinius, lankau dailės mokyklą jau 4 metus.

Lapė kitame pasaulyje

Sveiki! Mano vardas Uoga ir aš nesu žmogus. Aš – lapė. Uoga mane praminė senelis, nes kai gimiau, buvau maža, apvali ir rausva kaip bruknelė. Na, kad ir kaip keistai tai skamba, šiandien aš tapau žmogumi. Bet apie tai papasakosiu nuo pradžių.
Pabudau savo urve iš gilaus ir saldaus miegelio. Saulė jau buvo patekėjusi. Pradėjau eilinį rytą. Apibėgau penkis ratus aplink mišką ir užkandau kiškių uodegėlių suktinuką su pušies spyglių ekstraktu. Pavalgiusi ėjau pasivaikščioti miško taku. Būdavo, jei ir sutinku kokį žmogų – jam nusišypsau ir leidžiuosi paglostoma. Sutardavau ir su žmonėmis, ir su miško gyventojais, nes man patiko draugauti. Kartą eidama išvydau niekada nematytą rąstinį namelį, ant kurio iškabos buvo parašyta: „Į kitą pasaulį”. Apėjau namelį kelis kartus, su letenėlėmis atidariau keistas duris ir peržengiau slenkstį. Buvau namelio viduje. Pajutau – stoviu ant dviejų kojų! Aš taip išsigandau, kad net pargriuvau! Nusprendžiau vis dėlto savęs nebijoti, juk stovėjau ant dviejų kojų, ir apžiūrėti, kas čia darosi. Prieš save pamačiau didelį veidrodį – buvau su ilga balta suknele ir su dvejomis rudomis kasytėmis. Vietoje mielos, juodos nosytės buvo žmogaus strazdanota nosis, vietoje rudų, žvilgančių akių – žydros akys su ilgomis ilgomis blakstienomis! Aš buvau nebe lapė, aš – žmogus! Išsigandusi išbėgau iš namelio ir nulėkiau tiesiai  pas savo mamą. Mama, išlindusi iš urvo, manęs neatpažino ir nuvijo mane tolyn. Nenorėjau būti žmogumi, norėjau būti lapė… Nuskuodžiau ieškoti žmonių. Ėmiau visų klausinėti, kur Dievulį rasti galima. Jis grąžintų man buvusį kūną. Dauguma žmonių sakė, kad galiu Dievą sutikti tik „palikusi“ šį gyvenimą, pikti teigė – nušokusi nuo namo stogo, dar kiti – prisirišusi akmenį prie kojų ir įšokusi į vandenį… Keisti tie žmonės… Aš vis dėlto nusprendžiau nušokti nuo stogo. Susiradau patį aukščiausią namą, užlipau ant jo stogo ir… Aš vėl savo kūne: rudos akys, keturios letenos, jokios suknelės ar kasyčių… O ten Dievulis! Pyksta ant manęs, kad savęs taip negerbiu, kad nebranginu savo gyvybės. Žmogus juk tobuliausias Dievo kūrinys! Davė jis man geresnį gyvenimą, o aš to gyvenimo atsisakiau. Ir nubaudė mane: niekada nebebūsiu mylima, visi mane gaudys ir sakys, kad esu sukta, maža laputė, kad neturėsiu draugų, o visa mano giminė kentės tol, kol numirs.
Aš užsimerkiau, atsimerkiau. Buvau savo urve. Saulė buvo ką tik patekėjusi. Nusprendžiau neklausyti Dievulio ir pradėti eilinį rytą. Apibėgau penkis ratus apie mišką, bet nieko nevalgiau – kiškiai išsibėgiojo pamatę mane. Taip nieko neužkandusi, išėjau pasivaikščioti. Tik aš ne ėjau, o bėgau nuo šakėmis apsiginklavusių kaimiečių. Bebėgdama pamačiau anksčiau matytą rąstinį namelį, ant kurio buvo užrašyta „Bėda vejas bėdą“…
Jums šią tikrą (neišgalvotą) istoriją papasakojo Uoga – lapė, kuri nepriėmė Dievo dovanos…


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: