Lietuviai Peterburge XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje

Apie lietuvių gyvenimą Peterburge „Varpas“  1900 m. nr.6 rašė:

„Čionai gyvena ne mažas skaitlius lietuvių ( daugiau kaip 10 000), iš kurių dauguma dirba fabrikuose, mažumas gi moka tūlus amatus ir rokuojas amatininkais.  Pirmieji gyvena gana blogai, nes uždirba tiek, kiek vargiai ant gyvenimo užtenka. Antrieji gi uždirba daugiau ir  jeigu ne girtuokliai ir neapsivedę, gali kapeiką užsičėdyti. Užvis daugiau lietuvių dirba Putilovo fabrikuose, kur tarp jų yra renkami pinigai papuošimui lietuviškos koplyčios. Daug  tarnaujančių po visokias kontoras, kromas, tarnais prie ponų. Daug darbininkų ir labiau turtingesnių yra vedę ir gyvena su  pačiomis ir vaikais.“

Vasilijaus sala- vienas gražiausių Peterburgo rajonų. XIX a. pabaigoje čia  buvo susitelkusios bevek visos Peterburgo aukštosios mokyklos. Gal dėl to sala buvo laikoma rusų mokslo centru. Peterburge nuo 1892 m. veikė Labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija. Ją įkūrė S. Baltramaitis,

J.Mačiulis- Maironis, V. Matulaitis, A. Smilga, A. Spurga, P. Vileišis ir kt. Lietuvių veikėjai. Draugija rūpinosi narių materialinio gyvenimo sąlygomis, retkarčiais vienkartinėmis pašalpomis sušelpdavo skurstančias lietuvių šeimas, teikė pagalbą lietuvių moksleiviams ir studentams.

Moksleiviai mokėsi prie šv. Kotrynos įkurtose mokyklose: berniukų progimnazijoje ir mergaičių gimnazijoje, kurią išlaikė Labdarių lietuvių draugija. Savo lėšomis draugija  veltui kasmet išlaikė ir mokė 100 auklėtinių: 40 berniukų ir 60 mergaičių. Šv. Kotrynos mokykla buvo žinoma net Žemaitijos dvaruose. Lenkėjantys bajorai bei dvarininkai į jas siuntė savo vaikus.

Apie šv. Kotrynos bažnyčią sukosi visuomeninis ir tautinis lietuvių gyvenimas. Nuo 1892 m. rudens kunigo Poškos dėka imta sakyti ir lietuviškus pamokslus.  Vakarais prie mišparus sakomų lietuviškų pamokslų pasiklausyti susirinkdavo daugybė lietuvių tarnautojų, gimnazistų. Maldingi lietuviai pagiedodavo savo kalba sutartinais balsais šventas giesmes.  Tuomet bažnyčios raštinėje jau dirbo Česlovas Sasnauskas, lankęs imperatoriškosios Peterburgo konservatorijos dainavimo klasę. Jis taikėsi į šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkus ir svajojo suburti lietuvių chorą.

Šv. Kotrynos bažnyčia buvo Peterburgo katalikų  susibūrimo vieta.  Po zakristijos durimis, vedančiomis prie didžiojo altoriaus, po juodu marmuro luitu, išmargintu vingriu lotynišku užrašu, ilsėjosi paskutinis Žečpospolitos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio  palaikai. Dažno lenko ir lietuvio, atklydusio į šv. Kotrynos bažnyčią, akys krypo prie juodojo marmuro plokštės. „Karštieji lenkai“  apklodavo atkapinę plokštę paniekos žodžiais ar keiksmais…

Į šv. Kotrynos bažnyčią dažnai užsukdavo ne tik maldingieji išeiviai iš Lietuvos, bet ir smalsesni  inteligentai, nes bažnyčioje vykdavo  pačios puošniausios arsitokratų jungtuvės ir laidotuvės. Čia buvo laikomos šv. Mišios už  mirusius svetimų karalijų imperatorius, ministrus. Čia vykdavo vyskupų konsekracijos, dažnai lankydavosi užsienio šalių valdovai. Specialiame soste sėdėdavo Rusijos imperatorius Nikolajus II, šalia jo žmona – vokietė kunigaikštytė, apsupta pulko dukterų.

Netoli Nevos tilto, pirmoje linijoje stūksojo dviaukštis Peterburgo dvasinės Akademijos pastatas. Čia dirbo ir gyveno keletas Peterburgo lietuvių aukštų dvasininkų- J. Mačiulis- Maironis, A. Dambrauskas- Jakštas,  Pranas Petras Bučys ir kt. Mokėsi nemažai lietuvių kunigų. 1898-1902 m. Dvasinėje akademijoje mokėsi ir Kazimieras Paltarokas. Kiekviena vyskupija turėjo  nustatytą klierikų skaičių.  Iš visi tegalėjo būti apie 70. Dauguma buvo lenkai. Lietuviai būdavo iš Kauno, Seinų, kartais Vilniaus vyskupijų. Viskas oficialiai buvo lotyniškai, privačiai – lenkiškai. Ber niekas nedraudė tarpusavyje kalbėtis lietuviškai.

Lietuvių profesoriais tuo metu buvo Jonas Mačiulis- Maironis ir Justinas Bonaventūra Pranaitis. 1899 m. į Peterburgo dvasinę akademiją atvyko kun. Kazimieras Jaunius. Jis dirbo lotynų literatūros profesoriumi ir graikų kalbos lektoriumi.  Jis imponavo savo žiniomis, bet daug išmokyti negalėjo. Pats daugiau kalbėdavo. Akademija turėjo turtingą biblioteką, pirmą kart apsilankantį svečią prirenkdavo vidinės koplyčios puošnumas.Klierikų studijoms paskirti kambariai labiau panašėjo į vienuolių celes.  Profesorių  katedros labiau patogios dvasinėms studijoms. Akademijos kieme būta nedidelio uždaro kiemelio meditacijoms, kūrybos apmąstymams.

1839 m. grafienė Potocka prie berniukų progimnazijos įsteigė mergaičių pensionatą, kurį baigusios mergaitės įsigydavo brandos atestatą.

Į šį pensionatą Žemaitijos bajoras Anupras Pečkauskas 1892 m. atidavė savo vyriausią dukterį Mariją Pečkauskaitę ( 1877-1930), bet tik trmpam ir vėl sugrąžino į Užvenčio dvarą. Buvo didelis nenugalimas gimtinės ir artimųjų ilgesys.

Šv. Kotrynos mokykloje buvo dideli prancūzų ir vokiečių kalbų reikalavimai. Daugumą mokinių sudarė sulenkėję lietuviai ir lenkų vaikai, kurie į lietuviškai kalbantį žemaitį žiūrėjo labai iš aukšto, net su neapykanta ir gailesčiu. Sunku buvo suprasti, kad tos pačios tikybos žmonės gali taip tyčiotis iš savo  bendraminčių. Tiesa, lietuvių niekas varu nevarydavo lankyti lenkų kalbos ir Lenkijos istorijos pamokų, bet prasikaltus pirmiausia bausdavo…lietuviškai kalbančius.

Šv. Kotrynos gimnazijos mokytojai troško, kad jų mokiniai nepamirštų Liublino unijos ir trijų šimtų metų bendrai iškentėtos istorijos. Lietuviai su lenkais stengėsi kalbėti tik rusiškai. Auklėjimas mokykloje buvo senoviškas, drausmė beprasmiška, griežta atmosfera. Anuomet šv. Kotrynos gimnazijoje neįstengė mokytis ir kiti lietuviai ( Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė). Ji negalėjo sutikti, jog ją auklėtų žmonės, kurių ji negalėjusi gerbti.

1879 m. Peterburge bankininkas, baronas Aleksandras Štiglicas įsteigė taikomojo meno mokyklą, į kurią stodavo asmenys, nepatekę dailės akademijon. Čia amžių sąvartoje mokėsi  nemažai lietuvių menininkų- Kajetonas Sklėrius, Adomas Galdikas, Antanas Jaroševičius, Adomas Varnas ir kt.

Peterburgo universitete veikė slapta lietuvių studentų draugija, kuriai priklausė apie 40 narių, tačiau veiklesnių buvo 10-15.  Vienu metu draugijos pirmininku buvo teisininkas Andrius Bulota. Draugijai priklausė būsimieji žymūs lietuvių mokslo ir kultūros veikėjai: Petras Avižonis, Povilas Višinskis, Pranas Vaičaitis,  Vincas Kalnietis, Jonas Vileišis, Vaclovas Bielskis, Stasys Lukauskis ir kt. Draugijos nariai rūpinosi  socialinėmis problemomis ( iš kur atsiranda socialinė nelygybė, skurdas), politika. Saugodamiesi kiemsargių, kurie anuomet ėjo slaptos policijos agentų pareigas, studentai maskuodavosi savo sueigas… išgertuvėmis. Prisipirkdavo alaus, apkraudavo stalus prancūziškomis bandelėmis ir kepenine dešra ir  svarstydami rimtus reikalus „Varpo“, „Ūkininko“publikacijų pagrindu,  perpindavo pokalbius… dainomis.

Ilgą laiką lietuvius inteligentus globojo ir savo namuose  arbatėlei priimdavo Eduardas Volteris (1856-1941), bibliografas, slavų ir baltų kalbų kultūros, tautosakos tyrinėtojas. 1886-1918 m. dirbo Peterburgo universitete Lyginamosios kalbotyros katedros privatdocento pareigose. Jis buvo vienas rimčiausių bibliotekininkystės ir bibliografijos specialistų Rusijos imperijoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje lietuvių inteligentų buvo daugiau negu Lietuvoje. Vien tik Peterburge studijavo bemaž pusė būsimų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų.

Vėliau E. Volteris buvo pakviestas į  Lietuvą ir padėjo kurti Lietuvos universitetą. Išaugę pusiau latviškoje, pusiau vkišoje aplinkoje, buvo didelis lietuvių bičiulis humanistas, taurios širdies žmogus. Ypatingai jis globojo kraštotyrininkus, istorikus ir kalbininkus.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas