Lina Kairytė: knyga – išminties, žinių, pažinimo šaltinis

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tęsia pokalbių ciklą su žinomais žmonėmis apie KNYGAS ir SKAITYMĄ. Pašnekovą į pokalbį bibliotekoje kviečiame atsinešti ir savo mėgstamą knygą. Šįkart kalbamės su televizijos ir radijo žurnaliste, LNK žinių vedėja Lina Kairyte. Knygos jai – išminties, žinių, pažinimo šaltinis.

Ar daug Jūsų namuose knygų?

Gyvenu knygų apsuptyje, nes esu prisidėjusi prie fotografijų albumo „Nuostabi šalis“ leidybos, todėl vien šių knygų namuose nuolat yra kelios dešimtys. O lentynose, pačios įsigytų, bus keli šimtai. Ir kasmet jų daugėja. Neseniai teko pradėti namuose esančias knygas registruoti, nes vis dažniau pasitaiko, kad į svečius atėję žmonės paprašo vieną ar kitą knygą paskolinti. Žymiu jas antspaudu, kad paėmusysis nepamirštų, kieno knygą skaito, ir pasižymiu užrašuose, kam kokią esu paskolinusi.

Ką skaitote šiuo metu?

Mano skaitomos knygos yra sudėtos ant naktinio stalelio šalia lovos. Šiuo metu ant jo yra Simon Sebag Montefiore „Jeruzalė. Miesto biografija“, Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ ir Salman Rushdie „Šėtoniškos eilės“.

Kaip knygos pas Jus ateina?

Knygas renkuosi atsakingai: perskaičiusi anotacijas, gavusi rekomendaciją arba jau žinomo ir mano mėgstamo autoriaus. Aš noriu perskaitytą knygą turėti namų lentynoje, todėl dažniausiai perku.

Prie kokių autorių ir knygų Jums norisi vis sugrįžti?

Esu su malonumu perskaičiusi visas į lietuvių kalbą išverstas garsiausio turkų rašytojo Orhan Pamuk knygas.

Pat mylimiausia Jūsų knyga?

Neturiu mylimiausios knygos. Tačiau yra knyga, kurią perskaičiau prieš dvejus metus ir vis dar prisimenu jos keliamas emocijas. Tai jau minėto mano autoriaus Orhan Pamuk knyga „Nekaltybės muziejus“.

Kuo ši knyga Jums išskirtinė?

Labai lėta knyga, negatyvi, nuolat įtraukianti į gilius apmąstymus apie meilę, svajones, užsispyrimą. Tuo pat metu artimai supažindina su turkų kultūra. Ir tik per šią prizmę pagrindinio knygos herojaus išgyvenimus turi vertinti, kitaip šios istorijos skaitymas bus nuolatinė frustracija. Beje, toks muziejus Stambule tikrai yra. Ir perskaičiusi knygą jame apsilankiau.

Kokias mėgstate skaitymo aplinkybes?

Dažniausiai būna dvi: vakare prieš miegą ir per atostogas. Dalį lagamino visada užima knygos. Beje, būna kartais, kad negali atsiplėšti nuo skaitymo, nes kūrinys įtraukia beprotiškai. Tuomet išbrauki dieną iš gyvenimo ir persikeli į paralelinį – knygos. Bet pastebėjau, kad taip greit „sukramčius“ kūrinį, taip pat greitai jis ir dingsta iš atminties. Todėl labiau vertinu lėtesnį skaitymą, kai po keliasdešimties lapų gali ramiai apmąstyti, padiskutuoti pats su savimi ir imtis naujų skyrių. Beje, visada skaitau su pieštuku rankose. Kadangi knygos mano, mėgstu patikusias vietas pasižymėti.

Kas Jums svarbu renkantis knygą?

Svarbiausia, kad knyga turėtų pridėtinę vertę. Kad tai netaptų kaip greitas maistas: pagriebei, suvalgei, bet tik tam, kad užkimštum skrandį; nelabai supranti, ką valgei, nes nei maistinės, nei energinės vertės nėra. Tačiau kaip kartais tenka suvalgyti mėsainį, taip ir kokį netikėto populiarumo sulaukusį moterišką romaną pagriebti. Skaičiau E.L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Šią ir kitas panašias knygas stengiuosi skaityti originalo kalba. Vis šiokia tokia pridėtinė vertė tuomet yra.

O šiaip, jei tai nėra profesinė literatūra, noriu per knygą pažinti kitą kultūrą, giliau panagrinėti istoriją ar pasikapstyti žmogaus psichologijoje. Tą radau ir Orhan Pamuk, ir Elif Shafak, ir Tahir Shah knygose ar Gregory David Roberts „Šantaramas“.

Kokią knygą mieliau skaityti – elektroninę ar popierinę?

Popierinę. Jei laukia ilga kelionė, kai tenka vairuoti, renkuosi audio knygą.

Kokia knygų reikšmė vertybių formavime?

Tikrai negaliu pasakyti, kad mano vertybes suformavo knygos. Man jos – išminties, žinių, pažinimo šaltinis.

Ką patartumėte šiuolaikiniam skaitytojui?

Kasmet Lietuvoje išleidžiama ir išverčiama tūkstančiai knygų. Negriebkite bet ko. Nešvaistykite laiko veltui. Aš turiu 50 puslapių taisyklę. Jei neužkabina – dedu į šalį. Tiesa, kartą teko daryti išimtį. Negalėjau patikėti, kad knyga neįsibėgės. Tai atsitiko su K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum III“. Malonumą pradėjau jausti ties 87 puslapiu.

Virginijaus Benašo nuotrauka

Kalbino
Malvina Blauzdienė
PAVB Vyresn. bibliotekininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojame parsisiųsti:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: