Liudas Mažylis. 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų retrospektyva

2023 m. liepos 6 d. A. Lukašenka valstybinei naujienų agentūrai „Belta“ pranešė, kad dar negalvojo ar dalyvaus 2025 m. prezidento rinkimuose, tačiau yra susirūpinęs, kaip šalis atrodys jau po jo valdymo. Dėl to, kad Lukašenka „dalyvaus“ ateinančiuose prezidento rinkimuose nekyla jokių abejonių. Tačiau ateinantys prezidento rinkimai bus kitokie, kadangi juose nebus jokių politinių oponentų. Po paskutiniųjų 2020 m. įvykusių prezidento rinkimų, bet kokios pozityvios Baltarusijos ateities perspektyvos atrodo labai miglotos. Pilietinė visuomenė sunaikinta, o valstybės suverenitetas tiesiogine to žodžio prasme perleistas Rusijai, taip įtraukiant Baltarusiją į beprasmį karą su Ukraina. Trečiosios 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prezidento rinkimų metinės žymi vieną iš sudėtingiausių Baltarusijos laikotarpių, ne tik visuomenei bet ir Lukašenkos režimui.

Europos santykiai su Baltarusija visuomet buvo gana sudėtingi, grįsti konkrečiomis politinėmis sąlygomis, tačiau vis tiek lydimi atsargiu optimizmu dėl galimų demokratinių pokyčių. Nuo pat Baltarusijos nepriklausomybės geopolitinė paradigma visuomet svyravo tarp bendradarbiavimo su Vakarais ir politinės bei ekonominės integracijos su Rusija. Tačiau esminis Lukašenkos siekis nuo pat pradžių buvo konsoliduoti visą institucinę galią, dėl to politinės sistemos panašumai su Rusija stabdė, bet kokį glaudesnį integracijos su Europa procesą. ES ir Baltarusijos santykiai buvo grindžiami pragmatiniais principais, tokiais kaip prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo.  Nuo 1995 m. tarp Baltarusijos ir ES buvo pasirašytas Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, kuriame buvo nustatytos pagrindinės taisyklės politiniams, ekonominiams ir prekybiniams santykiams. Po sąlyginai sklandžiai pradėtų diplomatinių santykių, 1994 m. Lukašenkai tapus prezidentu šalis staigiai pradėjo grimzti į autoritarizmą. Dar 1995 m. gegužę Lukašenka surengė referendumą dėl sovietinės Baltarusijos vėliavos ir herbo, kaip nacionalinių simbolių, sugrąžinimo. 1996 m. per antrąjį referendumą jis pakeitė konstituciją ir paleido teisėtai išrinktą parlamentą, pakeisdamas jį režimo lojalistų grupe. Tokiu būdu Lukašenka panaikino demokratinio valdymo pagrindą sudarantį valdžių atskyrimą ir pradėjo kurti šiandien egzistuojančią totalitarinę sistemą. Dėl šių veiksnių ES nusprendė neratifikuoti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, taip Baltarusijai sustabdant tolimesnes europines aspiracijas. Iš esmės, jau nuo 1997 m. Baltarusijai taikomos įvairios ES sankcijos dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų, nesąžiningų rinkimų ir politinių represijų. Tačiau, galima teigti, kad ES visą laiką bandė užmegzti konstruktyvų dialogą su Minsku bei normalizuoti santykius. Per kelis dešimtmečius ES įgyvendino tokias iniciatyvas, kaip vizų režimo supaprastinimo ir readmisijos susitarimus, atnaujino dialogą žmogaus teisių klausimais bei padidino finansinę paramą. 2009 m. Baltarusija buvo priimta į Rytų Partnerystės programą bei 2016 m. beveik visos ekonominės ir tikslinės sankcijos buvo nuimtos, Lukašenkai paleidus politinius kalinius. Tačiau 2020 m. tapo lemiamu Baltarusijos ir Lukašenkos režimo politiniu iššūkiu.

2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų neramumai prasidėjo dar prieš rinkimus. Valstybei patiriant ekonominius sunkumus, COVID-19 pandemiją ir vis didėjantį spaudimą iš Maskvos, visuomenės pasitikėjimas Lukašenka sumenko. To pasėkoje, pradėjo aiškėti nauji nepriklausomos opozicijos lyderiai, tokie kaip Viktaras Babaryka ir Sergejus Cichanouskis. Režimo galios struktūroms falsifikavus kaltinimus ir dar iki rinkimų sulaikius juos, šalyje pradėjo kilti protestai, matant kad eilinį kartą šalies politinis status-quo nesikeis. Jau iki rinkimų buvo aišku, jog Lukašenka pavogs rinkimus, tačiau nepriklausoma politinė opozicija vis tiek konsolidavo savo rinkiminius štabus ir sutelkė palaikymą Svetlanai Cichanouskajai. Remiantis opozicijos duomenimis, būtent ji surinko didžiąją dalį rinkėjų balsų ir įveikė Lukašenką rinkimuose. Visgi rugpjūčio 9 d., kaip ir tikėtasi, Lukašenka apsiskelbė nugalėtoju, o šalyje iš karto prasidėjo protestai, kurie tęsėsi daugiau nei metus. Režimas, o konkrečiai – Lukašenka, pirmą kartą per visą valdymo laikotarpį pajautė tiesioginį visuomenės ir tarptautinės bendruomenės spaudimą. Todėl su Maskvos pagalba valdomos galios struktūros pradėjo negailestingą jau tris metus trunkantį karą prieš baltarusius. Santykių normalizacija su ES ir Vakarais tapo ir išlieka neįmanoma.

2020 m. prezidentinių rinkimų pasekmės iš esmės paveikė ir Lukašenkos režimo stabilumą. Lukašenka net devynis kartus per 2022 m. susitiko su Putinu, tai – rekordas. Tikėtina, kad Lukašenka tikisi, kad Maskvos teikiama finansinė parama padės sušvelninti Baltarusijai taikomų tarptautinių sankcijų padarinius ir išlaikyti valstybės finansinį stabilumą. Dėl finansinio ir galios struktūrų paramos poreikio, Baltarusija aktyviai pradėjo remti Rusiją kare prieš Ukrainą. Lukašenkos parama tik karui prasidėjus sudarė sąlygas Rusijos puolimui Ukrainos šiaurėje. Baltarusijoje dislokuoti raketų kompleksai ,,Iskander“ leido daug raketų į Ukrainos teritoriją. Užsitęsus karui ir Rusijai vis labiau stingant ginkluotės, Baltarusija teikia paramą Kremliui perduodama kovos techniką, ginkluotę ir amuniciją.

Kalbant apie ekonomines pasekmes, šalis ir taip ilgą laiką išgyveno ekonominę stagnaciją, dėl nepakankamos diversifikacijos bei pernelyg didelės priklausomybės nuo tradicinių pramonės šakų. Žinoma, režimo kontroliuojama ekonomika bei oligarchija yra esminiai veiksniai lemiantys prastą ekonominę padėtį. Po 2020 m. prisidėję ES ir Vakarų ekonominiai sankcijų paketai nėra pagrindinė ekonominių sunkumų priežastis. 2022 m. Baltarusija pasiekė techninį „defaultą“, tai yra tokį skolos lygį, kai nebegalėjo susimokėti užsienio kreditoriams įsiskolinimų. Žinoma, ES sektorinės ir tiesioginės sankcijos visų pirma yra orientuotos paveikti būtent Lukašenkos režimą, jo artimą aplinką, o ne paprastus baltarusius. Nuo 2020 m. spalio mėn. dėl padėties Baltarusijoje ES priėmė penkis sankcijų paketus, iš viso taikydama sankcijas 233 asmenims ir 37 subjektams. O 2023 m. rugpjūčio 3 d. Taryba patvirtino dar ir naujausią, jau šeštąjį, sankcijų paketą, kuriame sankcijos nustatytos dar 38 asmenims ir 3 subjektams. Taip pat buvo skirtos papildomos tikslines priemonės, konkrečiai dėl Baltarusijos įsitraukimo Rusijos kare prieš Ukrainą, išplečiant šaunamųjų ginklų, aviacijos ir kosmoso pramonės eksporto draudimus. Svarbu paminėti, kad eksporto apribojimas orientuotas ir į dvejopo naudojimo prekes, pavyzdžiui, dronus ar kompiuterius, kurie gali būti naudojami mūšio lauke prieš Ukrainą.

Europos Parlamento vaidmuo Baltarusijos kontekste irgi tapo labai aiškus: raginti Tarybą ir Komisiją plėsti ekonomines ir individualias sankcijas bei skatinti tikslinės ES pagalbos teikimą pilietinei visuomenei ir nukentėjusioms aukoms nuo politinių represijų. Baltarusijai tik įsitraukus į karą prieš Ukrainą, Europos Parlamentas labai aktyviai debatų metu ir teikiant rezoliucijas ragino taikyti tokias pat sankcijas, kaip dėl karo nusikaltimų Rusijai. Lukašenkos režimas po 2020 m. prezidentinių rinkimų suaktyvino ir hibridinio karo elementus prieš valstybes kaimynes, visų pirma, pasitelkiant „Gazpromo“ geopolitinį projektą – Astravo atominę elektrinę. Dėl šios branduolinės grėsmės, Europos Parlamentas 2021 m. vasario 11 d. išreiškė poziciją rezoliucijoje dėl Astravo atominės elektrinės Baltarusijoje saugumo. Man ir asmeniškai jau nuo kadencijos pradžios ne vieną kartą teko raštiškai kreiptis į Europos Komisiją bei į Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA) dėl rimtų technologinių ir aplinkosaugos standartų pažeidimų. Baltarusijai jau šiais metais pradėjus eksploatuoti dar ir antrąjį energijos bloką, kreipiausi į naujai paskirtą ES ambasadorių Baltarusijai dėl valstybių narių interesų ir lūkesčių reprezentavimo, konkrečiai adresuojant poreikį stabdyti nesaugią ir potencialiai grėsmingą Astravo AE. Šis klausimas privalo išlikti prioritetiniu.

Bendrai kalbant, po 2020 m. prezidentinių rinkimų Lukašenkos elgesys tapo neprognozuojamas. Režimo pastangos, skirtos išlaikyti galios centrą pas Lukašenką, virto finansine, politine bei karine priklausomybe nuo Rusijos. Sąjunginės valstybės sutartis, pasirašyta dar 1996 m., tapo vėl aktuali po 2020 m. įvykių, kai Maskva pradėjo daryti spaudimą Minskui. Ta pati 2021 m. „migrantų krizė“ ar „Ryanair“ lėktuvo užgrobimas iš esmės užsienio politikoje buvo nematytas Lukašenkos „modus operandi“ (liet. „veikimo principas“), kuris labiau atitiko būtent Kremliaus praeityje vykdytas operacijas prieš ES nares. O įvertinus ES institucijų vaidmenį, akivaizdu, kad spaudimas Lukašenkos režimui toliau išliks Europos geopolitinių prioritetų viršūnėje. Klausimas, tik kiek dar laiko Lukašenkos režimas sugebės kliautis parama iš Kremliaus. Vertinant Baltarusijos perspektyvas, panašu, kad Lukašenkos režimo ateitis taip pat spręsis Ukrainos karo lauke. Rusijai pralaimint karą, finansinė parama režimui tikrai negalės išlikti ilgą laiką tokia pati. Karas Rusijai kainuoja labai brangiai, o nors ir sankcijos lėtos, jų poveikis stabilus.  Demokratiniai procesai šiuo metu Baltarusijoje yra sustoję ir apie juos kalbėti sudėtinga, tačiau nereikia ir manyti, kad ten kitokia ateitis neįmanoma. Baltarusijos pilietinė visuomenė 2020 m. įrodė, kad Lukašenka gali būti išjudintas, esant palankiai išorės ir vidaus politikos faktorių kombinacijai.