Marija Petraitytė

Autorė apie save rašo taip:
Kūryba man padeda tobulėti, brandina mane kaip asmenybę, plečia mano pasaulėžiūrą. Su kūryba draugauju nuo vaikystės, ji mane lydi tiek literatūroje, tiek dailėje. Kurdama jaučiuosi atradusi savo vietą šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje“.           

Sidabro riteris

Nakties tamsa tirpo. Ir saulės spinduliai po truputį kopė iš po žemių. Vėjas švilpavo tylią lopšinę. Pasaulis kietai miegojo. Dangaus skliaute neaukštai dar švietė pilnatis. Tolumoje tobulas mėnulio diskas siekė medžių viršūnes.Riteris pasidabinęs sidabriniu apsiaustu paikai nusižiovavo. Mėnuo blanko.

Koks neapsakomas vaizdas! Vertėjo visą naktelę nesumerkti akių, kad išvystum tokį karališką reginį kupina tylos. Įkvėpiau ramybės…

Pirmosios paukštelių gaidos pranešė atvykstant Jos Didenybę – Aukso Kunigaikštiene. Dangaus skliautą apgobė šviesus aksomas. Riteris paskendo aukso gijose, nespėjęs pasislėpti už horizonto…

Rudens liūnas

Pilkas ruduo. Kalendorius skaičiuoja tamsiausią rudens mėnesį. Medžių šakos styro nuogos. Paskutiniai sudrėkę lapai krenta žemyn. Šlapi suoliukai stūkso vieniši. Ant pilko asfalto mėtosi cirko skrajutės, kviečiančios pažiūrėti raudonnosių klounų pasirodymų, riaumojančių liūtų ir kobros, šokančios pagal dūdelės melodijas. Kiemo lempos blyksėdamos mirguliuoja, skleisdamos blankią šviesą. Karaliauja tik rudens prieblanda. Pilki praeiviai kartkartėmis sušmėžuoja kiemo fone. Daugiabučių namų languose švietė uždegti žiburiai . Visi namuose užsidarę nuo ilgesingo rudens, tarsi saugosi, kad melancholiškas rudens žvilgsnis nepasiglemžtų jų ramybės.

Tik kiemo sargas šluoja apniukusias gatves, kai nuo jų visi slapstosi. Tik jis supranta pilkąjį rudenį… Tik jis…

Bėgimas nuo kasdienybės

Žmogaus fantazija yra beribė. Ji idealizuoja paprastus dalykus, idealizuoja gyvenimą, paverčia jį gražesniu. Lyg deimantą nušlifuoja ir jis pradeda spindėti. Svajos lydi žmogų visą gyvenimą. Mažos mergaitės svajoja esančios tikros princesės, ir jos tikros, kad tik per klaidą, sumaišytos gydytojų,  pateko į paprastą šeimą… Su amžiumi svajonės keičiasi tampa tikresnės, bet vis dar pilnos fantazijų. Vaikai skuba užaugti. Suaugę nori vėl tapti vaikais, tais pačiais lengvabūdžiais padūkėliais. Rodos, žmogus niekada nebus patenkintas…

 Gyvatė kepurėj

Pirmasis sniegas. Kiemą apklojo balta sniego paklodė. Prie langų prilipo vaikai  ir nuo tokio grožio visiems kvapą užgniaužė. Nieko nelaukę pasileido bėgti į kiemą. O ten užvirė tikras darbas! Mergaitės pradėjo lipdyti didžiulius senius besmegenius, o berniukai tykojo už belapių krūmų su ,,gniučkėm‘‘, tuoj kils tikras karas…

Besmegeniai išėjo tikrai puikūs, gražios oranžinės nosys, spindinčios gervuogių akelės, užrišti senutėliai  močiučių  megzti šalikai, o rankose styrojo įkištos šluotos. Mergaitės, susispietusios ratelyje, gėrėjosi kūriniais.  Tuo tarpu berniukai irgi nesnaudė – ginklavosi, planus ant sniego šermukšnio šakele braižė ir trynė sušalusias rankeles. Ech, dabar parodys toms mergiotėms, bus joms į juos demėsio nekreipti! Kareivėliai sutartinius ženklus pasikartojo, vietas užsiėmė ir laukia, kol išgirs mergaites čiauškant.
-Aha, žiūrėkit, jos ateina, – perspėjo pirmasis. Visi sužiuro į vadą mėlyna kepure. Jis klastingai šyptelėjo:
– Puolam! – sušuko.
Kieme kylo sumaištis, mūšis vyko neilgai, berniukai laimėjo triuškinančia persvara. Viskas būtų lyg taip ir pasibaigę, jeigu ne viena mergiotė. Jie jau rankomis sumušė, pergalės skoniu mėgavosi, o ji, žiūrėk, ant sniego pomidorų padažo papylė ir klykia visa gerkle! Kareivėliai sustingo išsigandę, kas dabar bus. Akimirka, ir visi padus papustė. Tik ne vadas mėlyna kepure, jis ne bailys ir ne kvailys! Mergiočių su pomidorų padažu nebijo. Apsidairė – draugų nei kvapo. Jau norėjo apkaltinti ilgakasę melagystėmis, kai pamatė, kad jos akys kaip žvaigždelės tviska pilnos ašarų, o raudonas skystis teka jai per veidą. Ir vis dėlto mėlynkepuriui į pomidorų padažą tai nebuvo panašu ir indelio niekur aplink nesimatė. Pradėjo vadui kojos ir rankos drebėt, kaip lapai rudenį vėjo kedenami. Stovi ir pajudėti negali. Tik tas raudonas skystis bėga jai per veidą ir laša ant sidabrinio sniego. Jaučia kareivėlių vadas, kad kažkokia gyvatė širdį jam nuodija. Net kartu burnoj nuo jos ir ausyse šnypščia kažkas. Net mergiotės šaižaus klyksmo nebegirdi.  Lyg ištart kažką nori, bet ta nedorėlė gyvatė visas seiles išgėrė ir lūpos sulipo.  Nei kaip dabar atplėšti. Ir iš kur ta gyvatė žiemos laiku čia atsirado?

Atbėgo mergaitės mama, pradėjo valyti tą raudoną upeliuką nuo jos veido ir ašaras bučiuoti, ranka galvą glostė ir ramino. O kur vadas? O vadas mėlynkepuris prapuolė. Nei kvapo. Kaip į vandenį. Laikas ėjo, o vado kieme nematyti ir negirdėti. Sniegui tirpt pradėjus ir pavasarėjant, į mergiotės namų duris kažkas pabeldė. O ten vadas stovi raudonais skruostais, vos kvapą gaudydamas,  atvirkščiai užmaukšlinta mėlyna kepure.
– Aš atsiprašau, – sumykė ir laiptais nubėgo. Taip greitai, kad net savo kepurę pametė, o joje, matyt, toji gyvatė buvo, kuri jam dienas kartindavo.

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: