Marija Pleirytė (11 kl.)

„Jos eilėraščiuose matau jauną, žinoma – ieškantį, drąsų ir atvirą žmogų. Man pasirodė įdomios jos eilėraščių metaforos – kai kurios rodo poetinius ieškojimus, o kai kurios jau, drįsčiau sakyti, ir gražius kūrybinius pasiekimus. Nors dauguma eilėraščių parašyti pirmuoju asmeniu, tačiau būsenos ir jausmai, išsakomi Marijos kūriniuose, stebina universalumu.

Linkiu Marijai ir toliau ieškoti minties ir žodžio dermės“, – supažindina su mokytoja Asta Paliokienė.

***

Kaip ir meilei

Kaip ir sapne

Miriau

Bet vis gyvenu

Atsibudus

Kitam sapne –

Realybės

Sapnuoju atmerktom akim

***

Ar kada nors mes būsim paukščiai

Nebaidomi likimo?

Ar laike be laiko būsim?

Ar būsiu tavos krūtinės

Meilės vaisius

Nokstantis su kiekviena delčia

Nesustabdomo likimo.

Laikas protą dovanojo

Ne tam, kad švaistyčiau jį

Aistrom nematomom laukimo.

Ir kam man rankos būtų

Dievo duotos,

Jei Tavęs apsikabinti nepajėgčiau-

Priglaust prie tavosios sielos

Jaunos krūtinės senstančios laike.

Kam grožis mano,

Deivių tėviškės paliktas,

Jei ne Tau jo aukso dulkėm

Šventint savą sielą.

Ir kam man būtų jausmas duotas

Tas begalinis troškulys likimo švento

Su tavim,

Jei ne tau likimą paaukočiau.

Tikiu skaistybės laiko šventagyste,

Kad paaukoję laiko savo

Atskirai toli vienas nuo kito,

Kasdienybės pelkėje tamsioj

Skaistybės sparnus užsiauginsim meilei.

Ir ją aukosim vienas kitam, ne laikui.

Laike – be laiko,

Ore – be oro,

Amžinybės savoj pradžioj gulėsim

Savo auką atidavę gėriui –

Meilei begalinei mūsų.

Gyvenimo aktorystė ir meilės beprotystė.

***

Pabaiga verta pradžios

Kiekvieną sekundę praeities nakty

Norėjau meilės

Dabar noriu bėgti nuo jos

Tačiau meilė – tai diena po nakties

Ir baigiu save įtikinti ryto saulėje

Kad viskas gerai

Nes iš tiesų taip ir yra

Ar ta bedugnė pasiglemš mano sielą

Ar kerštas pasiglemš mano siekius

tikruosius,

Nuodėmės atleido sau jau seniai

„Aš nenoriu mylėti

Man užtenka būti mylimai“ –

Melas padangės platybėj nusėdęs man

Ant skruosto mano gėdos raudolio

Žviegia,

O angelas man tyliai taria, kad

Aš trokštu mylėti ir būti mylima.

Kaip galima vaidinti puikybės karą,

Kai nesi pasirengęs laimėti?

Meilėje niekas nelaimi

Ir nepralaimi

Juk nerepetavai, nes

Meilė ne teatras, kad

Vaidintum link pabaigos,

Joje tik skęsta žmonės aistros

Ir atsispyrę nuo dugno dumblėto

Su pasišlykštėjimu

Plaukia kartu ieškoti sau tinkamos

Dar vienos pradžios

Po šventės, ar nuopuolio laukinio.

Kai žinau

Kad plaukiu neviena

Plaukiu su tikrąja savimi ir juo,

Net mano sielos abejonės

Jį myli labiau už namus

Už laisvę

Ir gamtą

Myliu

Kad ir ką tai reikštų

Mylėsiu dar karščiau

Jei reiks

Ir sudegsiu

Jei reiks

Man

Aš numirsiu

Savyje sudeginus ugnį žiebiančią gyvenimo

saldumą

Mintimis aš paliksiu

Liksiu tik kūnu, ir suplėšytu savo dalies

sparnu
Jaučiu kad su juo ne tik dabartis
Bet ir saulėlydis atrodys nuostabiausias

Ir žinau, kad tikros meilės

Ir jos laikinų tarnų – kūnų

Būsima pabaiga

Verta pradžios.

***

Man dreba kūnas

Ir širdis

Nes skrisdama

Nukritau

Netyčia

Turiu palikti

Kad galėčiau pakilti

Ir skristi į tolį

Aš sugrįšiu pas jį

Jei jis priims mane

Nes jis toks tobulas

Dievo kūrinys

Man reikia pakilti iki Dievo

Kad galėčiau mylėti

Dievo kūrinį

Man reikia sustiprėti

Užsiauginti stiprius sparnus

Kuriais meilėje sklandyčiau

Man vis dar dreba

Kūnas

Ir širdis

Tačiau aš įsibėgėsiu

Ir skrisiu

Tačiau gal pirmiausia

Reikia išmokti bėgti,

Kad galėčiau skristi?

Tikėjimas tai sparnai

Kuriuos išskleidęs

Dievo kūrinys

Link Dievo

Pasiekia meilę

Pirmuoju savo žingsniu.

***

Žmogaus šilumą gali atstoti šilti patalai su

karštu puodeliu arbatos.

Žmogaus meilę – šuns atsidavimas ir

supratingumas.

Staigmenas atstoja rutinos netikėtumai.

Turtus atstoja jausmas, kai esi užtikrintas,

kad viską darai teisingai ir iš visos širdies.

Laimę gali pakeisti kito žmogaus atlaidumas

tau.

Skausmą pakeičia tai, kai supranti, jog

žmogus yra kitoks nei apie jį galvojai

anksčiau.

Pailsėjimą gali pakeisti tinginiavimas.

Laiką gali sustabdyti nuoširdus ir kantrus

laukimas.

Neišsipildžiusias viltis gali užgožti dar

didesnės problemos.

Mėgavimasis turtais gali pakeisti

mėgavimasis tuo ką turi.

Dabar.

Vienintelis šviesos spindulėlis

Aš niekada nepabusiu iš savo košmaro.

Sapnuoju kaip atmerkiu akis.

Jos tamsios.

Kaip ir giria už lango.

Prie kurios gyvenom kadaise kartu.

Kai išeisiu pas mamą per laiptus dangaus.

Pramerksiu savo akis.

Dabar nebėra prasmės įžvelgti kažką

šviesaus,

Šiam pasauly-

Šioj girioj belangėj.

Prisimenu,

Aš mamai sakydavau.

Mintyse.

Kad ji šviesos spindulėlis.

Lango atspindy

Regiu ašarą neryškią.

Jos niekas įžvelgt nepajėgs,

Nes būsiu už uždaro lango,

Tarp savo sielos gelmių.

Būsiu prie mamos rankų šaltų.

Jau ir paukščiai čiulba savąsias giesmes.

O aš žiūriu pro uždarą langą į gamtą,

Joje savotiška tamsa, o mano širdy tuštuma.

Prisimenu,

Aš mamai sakydavau.

Mintyse.

Kad ji šviesos spindulėlis.

Vienintelis

Girioj tamsioj.

Aš jaunasis Žemės vaikas

Aš galiu viską,

Ko išmokė mama.

Aš sugebu viską,

Ką mano metų sukūrė tėtis.

Aš pastebiu viską,

Ką slepia tėvai. Aš – kaip ir jie:

Moku rašyti eiles debesų.

Moku groti iš saulės spindulių nupintų

Nes,

Visad jaučiu, kaip muzika kviečia mane.

Moku aš šokti vėjo ritmu,

Kai aplinkui graudžiai ramu.

Moku šokti vėjo ritmu

Nesukeliant įtarimo apie uragano būsimą

trenksmą.

Moku aš piešti, kaip sesė,

Spalvotu pieštuko galu.

Po audros debesiu juodu

Ir sukuri savo spalvotą pasaulį

***

Gyvenimo tikslas-

Ateiti į žemę

nežinant, kas laukia, o išeiti-

norint pasilikti.

***

Apsiniaukusią dieną

aš matau išsisklaidžiusią

saulės

šviesą.

Nakty matau

žvaigždes

ir baltą mėnulį.

Tamsoje – vienintelį šviesos

Šaltinį –

save.

Atsiprašau

Noriu atsiprašyti, bet nežinau,

kokiais žodžiais tai padaryti.

Noriu atsiprašyti ko nors,

tarsi tai būtų visas pasaulis.

Noriu pamilti.

Nemoku

mylėti,

tikėti,

jausti.

Aš – angelo sparnas,

kurį suplėšė vienatvė.

Aš – deganti audra,

žaibas, trenkiantis į nežinią.

Ar žodis „atsiprašau“ paverčia angelu?

Apsiklostę šalikais raudonais

Nežinau kokios rūšies esu.

Turbūt žmogus,

Savą sielą radęs.

Ateity.

Tokios pat rūšies kaip aš.

Drąsų

Keistą

Išskirtinį.

Manau jį myliu:

Kaip pavasario gaivą,

Kaip saulę niūrią dieną,

Kaip krentančias žvaigždes rugpjūtį,

Kaip Paryžių lietuje.

Pasiilgstu jo plaukų laukinio kvapo,

Drąsos kupinų akių.

Pasiilgstu ramaus džiazo,

Kurio klausomės kartu,

Karčios kakavos skonio

Židinio šešėlio pakrašty.

Dievinu pilnaties formos akinius

Ant siauros nosies galo.

Dievinu jo žodžių formą.

Jo skaitomas knygas.

Jo balkšvus nagus-

Ovalo formos.

Ir jo piršto antspaudus

Paliktus ant krištolinės pieno taurės.

Jo lygią, balkšvą veido odą,

Žalias akis.

Žiemą dievinu jo šaliką raudoną.

Ir paakius rausvai melsvus,

Nes nuo aušros lyg sutemos aš jį turiu.

Daug keliaujam.

Ir vis grįžtam

Susikibę už parankių žiemą

Į Paryžių.

Apsiklostę šalikais raudonais

Dievinam vienas kitą.

Ateity.

Mano, Tavo ir tos spindinčios akys

Yra trijų tipų akys.

Vaiko.

Mielos ir pilnos minkštų

baltų plunksnų,

vaikiško atvirumo.

Jos viską pasako…

Suaugusio.

Mažos.

Jos galingos,

Bet sustojusios ant šiandienos rūpesčių

ir rytojaus planų.

Spindinčios.

Vieno žmogaus.

Kadaise matyto…

Gyvenančio pilnavertį gyvenimą

čia ir dabar.

Tai patyrusios akys,

kurios ėjo per žarijas…

Ir mokėjo juoktis iš skausmo.