„Medžiai linksmai šakojas vasaros link…“

Nesvarbu, kad paskutinis, tačiau – dar pavasario mėnuo! Kaip gi nedžiugins kiekvieno širdies: juk prieš akis – visa vasara su savo vilionėmis, gėlynais ir paukščių čiulbėjimu… Viena jaunoji autorė tai apibūdino – „medžiai linksmai šakojas vasaros link…“

 Jau įprasta, kad gegužės mėnesio tribūnoje NEVĖŽIS apsilanko svečių. Šįmet taip pat sulaukėme jaunųjų kūrėjų iš Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos  Rugilės Pilkauskaitės, kurią pastebėjo mokytoja Vita Špokauskienė,   ir (pirmąkart projekto istorijoje!) iš Anykščių Jono Biliūno gimnazijos. Iš čia savo kūrinius atsiuntė Fausta Bagočiūnaitė, kurią pastebėjo mokytoja Dalia Andriuškevičienė.

Ištikimosios projekto misijos „pastebėk kuriantį“ dalyvės Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė ir ,, Žemynos“ progimnazijos mokytoja Aušra Vaitkienė palydėjo į „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną NEVĖŽIS“ būrelį labai skirtingo amžiaus kūrėjus, tiksliau, kūrėjas. Tą reikėjo pabrėžti, kad būtų aišku – atlankas yra kupinas švelnios mergaitiškos lyrikos, kai kur suskamba patriotinės gaidos. Na ir… meilė, meilė, meilė. Bitlai (The Beatles) irgi apie ją daainavo, užkariaudami muzikos pasaulį: „All You need is love!..“ (Viskas, ko tau reikia, yra meilė – angl.).

Paskutinis pavasario, bet pavasarinis tas atlankas!..

Skaitykime ir svečių, ir panevėžiečių Dominikos Usevičiūtės, Karinos Kviliūnaitės, Kornelijos Dobrovolskytės, Kornelijos Butvilavičiūtės kūrybą. Pajuskime jaunystės ir artėjančios vasaros pulsą!

Dominika Usevičiūtė (5 kl.)

Mokytoja Aušra Vaitkienė: „Dominika pastebi aplink esantį grožį.  Matytus vaizdus, jų sukeltus jausmus  perteikia eilėmis. Tai ne pirmieji jos bandymai: jos kūryba spausdinta ,, Jaunųjų kūrėjų almanache 2023“.

Eilėraščio gimimas

Grožiuosi saulėtekiu –

rašau eilėraštį.

Žiūriu į banguojančią jūrą –

rašau eilėraštį.

Stebiu žaidžiančius vaikus –

rašau eilėraštį.

Žaviuosi  žvaigždėtu dangumi –

rašau eilėraštį.

Klausausi muzikos –

rašau eilėraštį.

Girdžiu paukščių čiulbesį –

rašau eilėraštį.

Teška lietus, tiksi laikrodis –

rašau eilėraštį.

Juntu žmogaus artumą –

rašau eilėraštį.

Pavasario lietus

Maži lietaus lašeliai

Tyška iš dangaus.

Tas garsas taip

ramina…

Nors primena lietutis

ašaras žmogaus,

lyjant neliūdna –

džiaugsmas ima.

Karina Kviliūnaitė (12 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Karinos užmojai, kūrybiniai bandymai dar tik auga. Sumanymai rašyti didesnės apimties kūrinius džiugina, skatina stebėti ir laukti. Pasirodo, ir dailė merginai ne svetima…“

Širdies tapsmas gamta

Paukščių sparnai liepsnoja,

Audra švelniai murma apie save,

O gėlės  kaip žvaigždės dainuoja

Šioje gamtos rūstyje.

Ežerų vanduo, tykus rytas,

Gyvenimas teka šviesiai.

Širdis ritmuojasi su  švyturiu,

Su vienybe ir meile džiugiai.

Medžiai linksmai šakojas vasaros link,

Žalumynai kilimais kviečia žygiuot:

Kiekviena žolė, kiekvienas akmuo akompanuoja –

Gyvenimo harmonija yra šviesi: mylėk!

Rudens šokis

Šešėliai lėtai ilgėja, saulė leidžias švelniai,

Rudens spalvos šoka, lyg jų paslaptis

Lapai šnabžda keistai, tarsi  žvaigždė

Širdis pulsuoja ritmu  –  tai  šokis rudens.

Žemė aptemsta, lyg nakties uždanga

Ruduo neša savo paslaptis ir viltis.

Kiekviena rudens spalva –  širdies dainavimas,

Kuris skleidžia praeities ir ateities mįsles.

Medžių lapai  šokio melodijoj žaidžia…

Ruduo, tavo grožis  –   baltas tango,

Kaip gyvenimo aistros sprogimas,

Naujos gyvenimo prasmės atradimas.

Širdis šoka begarsių paukščių šnabždesy,

Rudens šokis, džiaugsmo ir liūdesio derlius,

Gyvenimo paslaptis, amžina tylėjimo mįslė,

Manoji širdis lyg  rudens šokio melodija.

Tavo akimirkos

Tavo akimirkos tarsi žvaigždės nakties danguje,

Lyg švyturys  širdyje, kaip rytojus aušroje.

Jų švelnumas veržiasi pro tamsą,

Pripildo žvilgsnius  šiluma ir šviesa.

Kiekviena tavo šypsena –  saulės spindulys,

Apšviečiantis mano dieną,

Tavo meilės lietus liejasi širdyje,

Sugrąžindamas viltį ir džiaugsmą gyvenimo sode.

Kiekvienas tavo žodis – tai melodija sielai švelni,

Sudrumsta oro bangos, balsingos,  savos.

Tavo buvimas šalia – tai rojus žemėje,

Kai širdys pulsuoja ritmu, švelniu, jaukiu.

Tavo akimirkos – tai mano gyvenimo bruožai,

Keičiančio formas mano pasaulio dalis,

Tavo meilė globoja ir neša:

Kiekvieną  akimirką  jaučiu, kad gyvenu.

Lietuvos širdis

Širdis Lietuvos plaka švelniai

Kaip Baltijos jūros banga tyli.

Medžiai  ištaria senovės pasakas,

O dainos sklinda paukščiais laisvai.

Lietuvos pievose saulė kyla raudona,

Per miškų tarpus spindi jaunystės šviesa.

Tai šalis, kur slypi tūkstantmečių paveldas,

Istorija kalba kaip vėjas  kalvų šneka.

Žemė žalia prisiminimų sodais,

Kiekvienas akmuo ne nebylys.

Auga  miestai  kaip paslaptis,

Kur kas žingsnis – ir mano kelionės pradžia.

Lietuva – tai daina, ji širdį globoja,

Senovės puošnumas ateitį saugo.

Tai mano tėvynė, šalis, laimėj gyvena

Didžiulė širdis – ji  kiekvieną sušildo.

Kornelija Dobrovolskytė (12 kl.)

Niekada gyvenime nepadėk ir pats neteik jokios pagalbos žmogui, jei ginčo metu iš tavęs iškils negatyvus, savo teiktą pagalbą primenantis žodžių turnyras.

Žmogų lengva paleisti, kai žinai, kad jis sugrįš, sunku paleisti tik tada, kai turime žinią, jog jis atgal nebegrįš.

Žmonės, kai visi juos niekina ir sako, kad to ar to gyvenime neturėsi, įpratę gyventi iliuzijomis ir vaidinti prie visų savų ar net ir svetimų žmonių, kad jau turi tai, ko kitiems reikia, ar turi ir  tai, ko siela šaukia.

Visata

Jau nebežinome, kas mes,

Bėgti nuo savęs tapo paprasčiau,

Pripažinti jausmus jau per sunku,

Būti paklydusiu jau – lemtis.

O jei sustosi nors sekundei,

Išgirsi savyje kalbančią sielą –

Ji šaukiasi tavęs nebyliai,

Nes be jos tuštuma.

Kornelija Butvilavičiūtė (12 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė:„Kornelija jau gerokai pasikeitė: žvelgia į pasaulį platesniu, drąsesniu žvilgsniu negu anksčiau. Te jos mintys randa kelią, o mums visada įdomu tai stebėti.“

Šviesa  tamsa

Saulės šviesa į kiemą kviečia.

Teškenas Nemuno upė, šviečia,

vilioja visus, didelius ir mažus,

dalina vanduo tik spindulius šviesius.

Apniuko, pajuodo žemė visa,

Tik paukščiai dar čiulba, dalina šviesas.

Biro pabiro lašiukai tamsos.

Vaje, maudosi ir dingsta šviesos spinduliuos.

Gėlės

Žydėkite, ramios

Ir nuostabios gėlės,

Nekaltos kaip aukštas dangus,

Puoškite  sodus visus.

Kvapnios, spalvotos,

Pavasarį džiuginkit kiekvieną.

Pamatom:  išlydo akis

Ir puošia širdis kas dieną.

Žalumos melodija

Žalias laukas. Tyla ir ramybė.

Žaliuojantis miško takas.

Kiekvienas žingsnis  gyvybė,

Širdyje sklinda tikra kažkas.

Gamtos balsai, pažįstami, savi,

glamonėja medžių šakas,

Paukščiai, dangaus muzika,

neša į kūrybos gelmes.

Upės srovė kaip gyvenimo eiga,

padalyta žemės ir dangaus riba,

Žalios žolės šypsena drovi

Sugrąžina vaikystės dienas.

Pavasario jausmas širdy:

Neatsiklausysi jo tylos ir gilumo.

Gamtos harmonija  tavy

kaip  ta melodija žalumo.

Rugilė Pilkauskaitė (12 kl.)

Laumės

Rūko apgaubtam lauke

Vaikšto laumės upėje.

Upės srovėje šaltoj

Plaukia žuvys paskubom.

Kalbą tylią laumės sako,

Vis Mėnulio kažko prašo…

Tyliai šnabžda ir niūniuoja,

Kol gaidžiai kažkur užgroja.

Panikos banga pasklinda,

Visą širdį ji apninka.

Bėga laumės ir nemato,

Kaip Mėnulis kažką sako.

Bet ne žodžiais, o mintim,

Kad išgirstumei širdim.

Paslaptis

Jis atėjo lyg pro rūką,

Iš tamsos ir tankaus miško…

Pažadėjo savo protą,

Atiduoti viską viską.

Aš vienintelė šviesa,

Kurią jis matė metų metais.

Aš vienintelė daina,

Kuri neša jį verpetais.

Laukėm vienas kito mes abu,

Saulės ir tamsos vaikai.

Nesupratom, kad abu –

Vienas kito atspindžiai.

Jis man prieglobstį nuklojo,

Aš jam sielą dainavau,

Ir abu ramiai užmigom,

Pirmąkart po niekados.

Pabundu

Pabundu ryte iš košmaro klampaus.

Nuplauk, nuplauk nuo jo manas akis.

Ką pamačiau sapne, tau nesakysiu,

Bijau – širdis pravirks.

Prašau tavęs mane apglėbti,

To jaukumo, šilumos.

Norėčiau tyliai išsirėkti

Ir priglust prie tavo tamsumos.

Atrodo, jau baigiu priprasti

Prie bemiegių ir baisių naktų.

Atrodo, net ėmiau aš verkti,

Kaip bijau tuščių langų.

Veidrodžiai taip pat mane baugina,

Aš bijau, kas ten už jų.

Norėčiau baimes šias nuvyti –

Deja, viena to negaliu.

Laikas

Laikas slysta man tarp pirštų.

Žinojau, kad šiais metais taip nutiks…

Tik nemaniau, kad slysti laikas ims taip greitai.

Dar net lapams nepradėjus krist.

Štai ir snigti jau pradėjo,

Jau Kalėdos netoli,

O man širdy vis dar rugsėjis,

Pirmieji paskutiniai žingsniai čia žengti.

Žinau, šiais metais man skaudės,

Nors visada skaudėjo…

Aš žinojau,  kur galėsiu grįžt,

Na, o dabar teks kitur save augint.

Manau, ir ten kažkur man bus gerai,

Jaukumą gal ir savo vietą rasiu.

Bet šie taip pat man liks minčių namai,

Mano draugai ir sienos garsios…

Nepasiilgsiu aš tik pykčio

Ir  manęs nesupratimo,

Bet pasiilgsiu sielos draugo,

Su kuriuo mes eidavom slėpynių.

Aš pasiilgsiu to kvailumo

Ir naivumo, kurį sau leisti galim dar,

Aš pasiilgsiu naujų potyrių,

Kuriuos ištyrėm jau dabar.

Aš pasiilgsiu naujo veiksmo,

Kurį aptardavom visi,

Nepasiilgsiu pykčio protrūkių,

Kuriuos iškęsdavo visi.

Aš pasiilgsiu tos tylos,

Aš pasiilgsiu ir to triukšmo.

Visi garsai išliks širdy.

Kartais skausmingi ir griausmingi…

O kartais – lyg lopšinė pajūry.

Tu

Vėl naktim užmigt nebegaliu.

Ir ryte man atsibust sunku.

Manau, čia kaltas vėlgi tu.

O maniau, kad bus ramu.

Maniau, jau pasiekiau ramybę,

Maniau, jau poilsį patirsiu.

Maniau, aš pagaliau nepriklausau tau.

Deja, ir vėl aš klydau.

Kaip galiu tau priklausyti,

O tu vis laisvėje lakstyti?

Kodėl mane tu pagrobei,

O pats nepasiduodi man?

Ir vėl tave aš jaust pradėjau,

O tu apie mane net nemąstai…

Kodėl nebegaliu ir vėl užmigti?

O tu štai lovoje vartais…

Norėčiau vėl ramybę tą patirti,

Miegą saldų, trapią viltį.

Bet štai ir vėl po mano smegenis tu nardyti pradėjai,

Ir nors tu nieko nežadėjai,

Svaigsta vėl

Mana galva.

Fausta Bagočiūnaitė (12 kl.)

76 dienos iki vasaros

Per visą rytinį sąmyšį

Kūną pervėrė nostalgiškas klyksmas.

Širdis jau žinojo kas tai,

O akys dar pažvelgė aukštyn įsitikint,

Kad širdis nemeluoja tuo – tai.

Tai – gervės,

Jų klyksmas per visą miestelį,

Lyg pavasario sugrįžimo raštelis.

Jos tokios laimingos,

Išsiilgę laukų, upių ir mūsų visų.

Atrodo, iš paskutinių jėgų,

Skubančios nutūpt ant Šventosios krantų.

O aš pajutau jų džiaugsmą taip giliai,

Kad įkvėpus oro jis atrodė kitoks,

Nei prieš joms atskridus.

Siela jautėsi saugi ir nurimus.

Pavasario sapnas

Pumpuruos nuskendę ievos,

Gyvom saulutėm nubirę pievos,

It žaltvykslės takučiu veda mane paupiu.

Visą mišką klykimu žadina garnys,

Miega pasislėpęs nuo jo žaltys,

Baltiška karūna susisukęs juodžiausiam raizginy.

Kovai pešas dėl gražiausios plunksnos,

Kybo ji padžiauta ant tvoros,

Bet nemato jie jos ir pradeda pešti sau nuo galvos.

Scylės akvamarino varpeliais palinkę prie vandens,

Gražiausią jų spalvą atspindys atvers,

Tokį lyg mėlyną šilko sapną dangus atneš.

Apsimiegojęs barsukas kapsto savo namų guolį,

Skubėdamas verčia, nes laukia svečių,

Kurie jau vėluoja daug mėnesių.

Palinkę kursyvu šalpusniai gaudo spindulio siūlą,

Čiuožikai šoka ant atspindžio,

Ilgom kojom čiuožia upės kranto link.

Kelias, vis bunda labiau,

Iš žiemos patalų

Pavasario sapnas ritas greičiau.

Už ką aš dėkinga Lietuvai?

Už laisvę, kuri

Nutildė kulkų šūvius miške.

Už tuos, kurie jas saugo krūtinėje,

Įmigę giliuose samanų pataluose.

Už tuos, kurie plukdė lietuviškus žodžius,

Per upę pernešę, pavertė juos į šventus.

Už nebijojimą sugriebti

Tą skausmo botagą, raudoną pliekiantį.

Už kruviną saulę,

Kuri leidosi vejama žandarų.

Užkliūdama už slėnių,

Pametėdama saują spindulių.

Už žmones juos atradusius

Ir į Lietuvos širdį sunešusius.

Už tuos, kurių

Nuo ašarų sudrėkusios rankos ją sujungė,

Iš balto molio visus per nauja sulipdė.

Už tuos, kurie neišsižadėjo

Ir ją lyg paukštį sužeistu sparnu viltim maitino.

Už šiuos laikus,

Kuriuose budžiu aš, lietuvė,

Kurios širdyje senolių pasėta rūtų pievutė.

Žinok, žmogau, jog niekada jos nenuvys,

Nes jų sargas trispalvis laisvės drugys.

Tai, kas gydo

Cikados kiekvieną vakarą gaivina ausis,

Ištraukdamos nerimą, gaivindamos

Iš tiesų niūrų gyvenimą.

Be jų aš tik žmogus su nemiga.

Lietus delnais nuplauna man nuogas laukines uogas.

Švelniai kulkšnį paliečia smilgos,

Įkvepiu oro. Mano veidas be minos,

Galbūt ateis mintys kitos?

Pritardamas vėjas pusto mažas paukščių sagas,

Iš paskos lekia jis gal pasiilgęs namų?

Pasirodo migloje žibantis stiklinis

Lyg nuo mamos senų perlų nukritęs karolis – mėnulis.

Pabiro ir kiti karoliukai perlai – žvaigždės,

Jos išsibarstė po visą skliautą,

Užrašydamos minorą ir išpildydamos taip seniai išsvajotą norą.

Benamis

Atsirėmęs į medį alsavo šalčiu nusilpęs žmogus.

Stingdė jo retas blakstienas ašaros saldžios,

Pravirko akys kalbios.

Iš skausmo sumerkė akis,

Lyg gynėsi

Nuo kruvino šalčio, duriančio kojas,

Širdyje vis labiau miglojos.

Šildė tą žmogų tik vienas

Jausmingas prisiminimas.

Jis nuaidėjo kaip paspirta ledo šukė,

Sudužo prisiminimas, kurio nieks neužrašė.

Pro sąmonės plyšį iškritęs,

Pabiro ant ledo kaip perlai seni.

Būti laisva

Laisvė būti su mylimais, neištremtais toli,

Aštrūs speigai draskos prosenelių širdy.

Laisvė negirdėti garsių kumščių beldimų,

O klausyti, kaip čiulba lakštingala.

Laisvė tarti lietuvišką žodį,

Lūpos nedreba giedodamos jį.

Laisvė augint savo duoną,

Kepant nepamiršt tradicijų savų,

Kurios slypėjo tarp kruvinų javų.

Mana Lietuva, būk laisva ir

Tvirta it titnagas. Prašau,

Uždek mano jauną širdį,

Įžiebk šviesų lietuvišką skambesį.