Meras Valdemaras Valkiūnas: „Pavojingiausi rifai slypi žmonių sąmonėje“

Vietos savivaldos dieną – pasikalbėjimas su meru Valdemaru Valkiūnu.

Praėjo gerokai daugiau kaip metai nuo tiesioginių merų rinkimų. Išrinktam Biržų rajono savivaldybės merui telkiant būsimus bendražygius netrūko kai kurių jėgų bei asmenų pastangų, kad būtų sukelta kuo daugiau įtampos, galimo chaoso. Stengtasi sukurti įspūdį, kad į valdžią pateko aktyvus, tačiau šiam postui netinkamas žmogus. Tačiau gyventojams svarbiausia, kad savivaldybė dirbtų efektyviai, o ne skendėtų rietenose. Atrodo, kad Biržų rajono savivaldybės vadovų ir administracijos komandoje šitų rietenų, bent jau sklindančių į viešumą, pavyksta išvengti. Per pirmuosius metus rajono žmonės, regis, dar nenusivylė vietos valdžia. Ar tiesiogiai išrinktas Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas pateisino žmonių lūkesčius, parodys jau kiti savivaldos rinkimai.

– Spalio 10 dieną minima Vietos savivaldos diena šįmet sutampa su rytu, išaušusiu po Seimo rinkimų. Todėl pokalbį tenka pradėti nuo rinkimų rezultatų Biržų krašte. Kokia nuotaika sutikote žinią, kad rinkimuose dalyvavusi Jūsų pavaduotoja Irutė Varzienė nepateko į antrąjį rinkimų turą?

– Žiūrint iš vienos pusės, apmaudu dėl tokių netikėtų rezultatų, kai politikoje patyręs profesionalus žmogus gauna balsų mažiau už kai kuriuos rėksnius. Kita vertus, smagu, kad mūsų komanda galės darniai dirbti toliau. Iš jos pasitraukus I. Varzienei darbas tikrai taptų sudėtingesnis. Todėl, kad ji liko Biržuose, džiaugiuosi. Ir ne aš vienas. Biržams labai svarbu, kas ir kaip dirba vietoje. O iš Seimo narių norėčiau tik dviejų dalykų – kad būtų teisingai sureguliuotas 2017 metų biudžetas. Nežiūrint visų infliacijų, biudžeto dydis tebėra 2008- ųjų lygio ir aš tai vadinčiau savivaldybių apvogimu. Antra, norėčiau, kad kraštui atstovauti išrinktas parlamentaras padėtų mums sklandžiai įveikti Sveikatingumo ir sporto komplekso statybos Biržuose etapus.

– Formuojant valdžios komandą buvo netikinčių Jūsų sėkme, o ir linkinčių, kad komandos nepavyktų suburti. Kas padėjo įveikti įvairių interesų susidūrimus, suderinti veiklos pozicijas?

– Iš tiesų tuo metu buvo nemažai gyvenančių ir veikiančių ne dėl Biržų, o dėl mano nesėkmės. Buriant komandą padėjo ryžtas, psichologinis nusiteikimas, kad reikia dantis sukandus eiti į kompromisus, kurių ir nelabai norėjau. Tą dariau ne dėl savo asmeninių ambicijų, o dėl būsimos galimybės dirbti Biržuose ir Biržams.

Nesakau, kad buvo ar yra lengva – ir keiktis daugiau pradėjau. Aplinka kartais taip spaudžia, kad ima trūkti cenzūrinių žodžių… (juokiasi – red.)

– Jūsų komanda dominuoja taryboje. Be abejo, tai yra sprendimų priėmimą palengvinanti aplinkybė. Ar nemanote, kad sykiu tai gali sukelti priešingą demokratijai efektą ir leisti Jums jaustis vienvaldiškai? Ar nejaučiate savyje tūnančių diktatoriaus savybių?

– Komanda supranta priimamų sprendimų esmę ir todėl posėdžiuose nerėkauja, netriukšmauja. Stengiamės daug dirbti ir diskutuoti komitetuose, valdančiosios koalicijos pasitarimuose. Mūsų bendražygiai nenori triukšmauti vien dėl to, kad būtų matomi. Kaip sakiau, jie suvokia veiklos esmę. Nėra taip, kad rankas kilnoja priverstinai, nes to esą nori meras. Jie supranta, kad meras dirba ne sau.

Kitas dalykas – opozicija, kuri nori būti matoma, o tokia ir yra jų priedermė. Elgiantis kitaip kas nors imtų ir pagalvotų, kad jie galbūt mirę (juokiasi – red.). Kita vertus, oponentai gaudo tik administracijos technines klaidas, skaičiukus, o racionalumo, idėjų ir siūlymų jų kalbose nėra. Tai rodo, kad mes su administracija darbą atliekame atsakingai.

Kiek kartų opozicijos vadovus ir aktyvistus kviečiau ateiti pas save ir kalbėtis, tačiau jie nė karto neatėjo. O ir kam jiems eiti – kabinete nėra publikos, nėra ir įdomumo? Kai kurie oponentai elgiasi kaip tie klajojantys teatralai. Gerai, kad tokių yra. Posėdžiuose ir aš pats skatinu juos kalbėti, netrukdau išsakyti minčių – taip ir mes neužmigsime, ir publikai linksma. Tegu visi žiūri internetines posėdžių transliacijas, tegu pasaulis mato, kad pas mus, savivaldybės taryboje, yra gyvastis.

O tas oponentų nuolatinis kalbėjimas apie neva klestinčią korupciją… Dėl šito sakau, duok, Dieve, visoms valdžioms dirbti, kaip mes dirbame.

– O kaip sekasi komunikuoti su verslininkais? Ar nesate iš tų merų, kurie vadinami „pasikėlusiais“?

To reikėtų klausti pačių verslininkų. Savivaldybėje aš ne kartą verslo žmonėms sakiau, kad esu atėjęs iš tos pačios erdvės kaip ir jie. Būtent todėl juos matau „kiaurai“ ir sakau, kad neleisiu tokiais būdais manipuliuoti mumis taip, kaip buvo elgiamasi su praėjusių kadencijų rajono vadovais. Manau, todėl jie ir kaista, verda iš vidaus, kaip tie ugnikalniai kartais išspjauna ir ugnies, ir pelenų…

O su kai kuriais verslininkais sutariame puikiai, nes jie supranta, kad dirbant kartu visiems yra daugiau naudos. Kad bendros pastangos padeda į Biržus pritraukti didesnius žmonių srautus, daugiau darbo ir pajamų gauna turistus aptarnaujančios įmonės. Dirbdamas meru įsitikinau, kad skatindami turizmą galime sukurti daugiau darbo vietų negu prisikvietę kokį fabrikėlį. Sakykim, jis įdarbins kokius 10 – 20 žmonių, tačiau gali iškilti, pavyzdžiui, aplinkos taršos problemų, dėl ko nerimsta kai kurių šalies savivaldybių gyventojai.

Be abejo, norisi, kad vietos verslas plėstųsi ir klestėtų. Kalbėjau su baldų gamintojais, bandžiau juos įtikinti atidaryti pas mus įmonę. Tačiau visi verslininkai turi savo skaičiavimus – juk verslas turi būti rentabilus ir niekas nenori dirbti labdaringai. Netgi „Caritas“ ir „Raudonojo kryžiaus“ organizacijos turi skaičiuoti veiklos kaštus ir už asmeninius pinigus neperka bei nedalija kruopų.

Gerbiu verslininkus, jų darbą, o jie turi gerbti mero instituciją ir mano misiją – veikti vardan tų Biržų.

Šis darbas man ypač svarbus ne finansine, o emocine prasme. Jaučiu didelį pasitenkinimą dirbdamas savo protėvių žemei. Esu laimingas, kad galiu sau tą leisti.

Papildomų jėgų suteikia išgirsti komplimentai ir pagyrimai Biržų kraštui. Tarkim, vakar Rygoje iš vienos turizmo agentūros vadovo nuskambėjo vertinimas, kad Biržai turi didesnį potencialą negu Ventspilis. Man tai buvo kaip degalai, skatinantys veiksmui. Žinau, kad dėl to teks daug padirbėti, tačiau aš tam pasiruošęs. Kviečiu visus prie to prisidėti.

– Yra aiškinančių, kad Jūs savo mokesčiais pildote Latvijos biudžetą. Tačiau yra teigiančių, kad į mūsų šalies biudžetą Jūsų asmeniškai sumokami mokesčiai nepalyginamai didesni negu kai kurių garsiai kalbančių mūsų rajono verslininkų.

– Kad nemažai sumoku, tiesa. Iš Latvijoje sukurto verslo gaunu pajamas, kurios apmokestinamos. Kadangi Lietuvoje mokesčio tarifas yra didesnis negu Latvijoje, sumoku skirtumą, kuris patenka į Lietuvos valstybės ir savivaldybės biudžetus. Visi mokesčiai deklaruojami.

– Savo vadybines savybes lygintumėte su ilgos ar trumpos distancijos bėgiko taktika?

– Man patinka trumpos distancijos ir greitai matomas pozityvus rezultatas. Tačiau gyvenimas verčia išmokti bėgti ilgas distancijas. Nesakau, kad man tai patinka, tačiau rezultatų turiu siekti tokiomis aplinkybėmis, kokios yra įmanomos. Privalu laikytis tų visų biurokratinių procedūrų.

Kita vertus, aš nuolat esu kasdieniame judėjime. Su miesto seniūnu Vytu Jarecku „inspektuojame“ miesto ir jo apylinkių teritorijas. Gerai, kad seniūnas yra žmogus, suprantantis, jog svarbu ne kabinete pasipuošus sėdėti, o viską matyti realybėje. Tada atsiranda idėjų, gimsta sprendimai. Jeigu sėdėsi kabinete, idėja pati neateis, į duris nepasibels ir nepasakys: „Atėjo idėja, imkit mane.“

– Jūsų asmenine iniciatyva vadinamas vienas diskutuojamiausių sprendimų – Sporto ir sveikatingumo komplekso statyba miesto centre. Kaip tokį sprendimą vertintumėte žiūrėdami į perspektyvą – ilgesnį laikotarpį?

– Mano veiklos tikslas – padidinti Biržų miesto gyvybingumą, o toks objektas tikrai jį pagyvintų. Šis objektas – ne vienadienis, o miestui reikia ilgalaikės gyvybės, tarnaujančios įvairaus amžiaus žmonėms. Sprendimas statyti objektą miesto centre procesą pailgino gal pusę metų. Tačiau jo eksploatacijos kaštai – kelis kartus mažesni negu J. Basanavičiaus gatvėje projektuoto komplekso.

– Ar turite viziją, kaip savivaldybė turėtų atrodyti po kokių ketverių ar dešimties metų?

– Manau, kad miesto gyvybingumas (jį dabar vertinčiau „minus“ aštuoniais) padidės iki „plius“ 8 ar 9 dešimties balų skalėje. Bus atidaryta naujų kavinių, restoranų, viešbučių ir turistų priėmimo galimybėmis jau būsime aplenkę Ventspilį.

Apžvalgos bokštas Kirkiluose pastatytas, jis puikiai vertinamas, tačiau mums reikia išmokti jį „parduoti“ – sukurti lankytojams aplinką, kurioje būtų galima nusipirkti suvenyrų, kavos. Turi ateiti laikas ir asfaltui tiesti, tačiau viską kol kas riboja lėšos. Apie aplinką ir asfaltą reikėjo galvoti rengiant objekto ir jo aplinkos projektą. Tačiau tie, kurie to nepadarė, jau nebepadarys.

Labai džiaugiuosi išasfaltuota 400 metrų kelio atkarpa į Karvės olą. Iki šiol jokia valdžia nepasirūpino, kad į lankomiausią Biržų krašto objektą važiuojantys turistų autobusai nesidaužytų duobėse.

Jau įvyko viešieji pirkimai dėl Astravo kelio asfaltavimo. Tai labai svarbu ir miesto svečiams, ir miestelėnams.

Tada sprendimais turėsime prieiti ir iki kelio per Kirkilus prie bokšto.

– Akivaizdu, kad esate ne iš tų merų, kurie kiek galėdami konservuoja esamą padėtį, nes ji jiems yra pati palankiausia. Tačiau Jūsų aktyvumas erzina prie tos padėties ir patogios sistemos pripratusius savivaldybininkus. Kaip sekasi išjudinti senąją sistemą?

– Dariau viską, kad būtų sumažinta arba panaikinta darbuotojų šoko būsena pasikeitus valdžiai, stengiausi įgyti jų pasitikėjimą, įkvėpti darbui vardan Biržų. Bėda yra ta, kad aš matau, jog kai kurie to nenori suprasti. Tačiau aš nenuleidžiu rankų ir stengiuosi juos paskatinti veiklai…

Kai kurie nenorintys dirbti veikia atvirai ir demonstruoja tą savo skeptiškumą.

Su tokiais, kurie aiškūs, dar nėra tikroji bėda. Sunkiau su tais pasislėpusiais „kontrrevoliucionieriais“, kurie imituoja darbą, maskuojasi, neišsiduoda veikiantys priešingai ir vadovų akyse būna draugiški bei mandagūs. Tiesiog kartais neužtenka laiko tokius tiesiai šviesiai demaskuoti. Aš matau tą imitaciją, ateis laikas ir išaiškės visų galimybės dirbti toliau. Iš pradžių maniau, kad tokių darbuotojų veiklą apsunkina biurokratiniai dalykai, tačiau dabar matau, jog yra darbuotojų, kurie darbo net imituoti nebesugeba – dirbdami valdiškoje tarnyboje yra tarsi fiziškai ir protiškai sukaulėję. Jų laikysena sako – ai, daug tų valdžių buvo, mes daug ką matėm ir pensijos ramiai sulauksim, ir dar tada padirbėsime, kai jūsų čia nė kvapo nebebus. Tokie ketinimai jiems neišdegs. Tai tik laiko klausimas, kada su jais bus atsisveikinta. Skubėti neleidžia aplinkybė, kad negalime drastiškai keisti tokių tarnautojų. Biržai – ne sostinė, ir greitai negalime rasti darbuotojų. Todėl atvirai visiems sakau – dalyvaukite konkursu
ose, kvieskite tą daryti savo pažįstamus, gimines. O kritikuojantiems, kad atrankas laimi ne biržiečiai, sakau – nėra ko pykti, jeigu nedalyvaujate.

Aš visiems noriu įdiegti nuostatą, kad Biržai labai didingas miestas, kurio labui dirbti yra didelė garbė ir atsakomybė. Savo istorine didybe mūsų miestas prilygsta didiesiems Europos miestams, nekalbant jau apie Rygą ar Vilnių. Savo miestą turime pateikti ne kaip užkampį, o save – ne kaip Dievo užmiršto užkampio gyventojus. Tik reikia visiems išmokti tokią nuostatą pateikti ir patiems ja tikėti. Aš tuo tikiu.

– Pavojingiausi rifai, kurių nepavyko išvengti?

– Patys pavojingiausi rifai slypi žmonių sąmonėje.

– Apie ką iš to, ką per merystės laikotarpį patyrėte, galėtumėte pasakyti: „Šito tai jau tikrai nesitikėjau.“

– Susidūrus su savivaldos realybe nustebino lėtos biurokratinio aparato diktuojamos apsukos. Jos mane ypač „užknisa“. Žmonėms sakai, kad imame ką nors spręsti, tačiau, kai patenkame į biurokratinę pelkę, tai ima atrodyti, kad žmones ir jų bėdas užmiršome… Šitoje klampynėje stringa ir vėluoja geriausi sumanymai. Pavyzdžiui, vėlavo apšvietimo įrengimas Germaniškyje, kuris yra vartai ne tik į mūsų rajoną, bet ir į Lietuvą. O ką sako niūrioje tamsoje skendintys vartai? Džiaugiuosi, kad Biržų miestas šviesus, noriu, kad tokie taptų ir visi kaimai.

Nustebino tai, jog nuolat deklaruojamas valstybės valdymo racionalumas ir efektyvumas, o įstatymais daroma, kad tarsi viskas vyktų atvirkščiai. Apie tai turėtų galvoti naujasis Seimas. Ir veikti darbais, o ne žodžiais.
Alfreda Gudienė