Miestas, kuriame laikas tapęs vertybe

Zarasų žemės ūkio mokykloje jau tapo įprasta, kad pasibaigus mokslo metams išvykstama į ekskursiją. Aplankyta jau tikrai nemažai – Lietuvos ir Latvijos įžymybės, Lenkija. Tačiau šiemet ekskursija ypatinga: jai buvo ruošiamasi ilgokai – ne vienam reikėjo ne tik pasus, leidžiančius į užsienį vykti, užsisakyti, bet ir pasirūpinti viza.

Sankt Peterburgas mus pasitiko ankstų rytą – tačiau snūduriavimo čia tikrai nebesijautė: gatvėmis be paliovos zujo, riedėjo automobiliai, skubėjo žmonės. Iš tiesų tempai čia dideli: tai milijoninis miestas – antrasis pagal dydį Rusijoje, ketvirtasis – Europoje, kuriame gyvena virš 5 milijonų gyventojų (įsivaizduokime, kad čia, viename mieste, gyvena beveik dvi Lietuvos). Miestas pavadintas įkūrėjo Rusijos caro Petro I garbei; garsėja savo nuostabiais priemiesčiais, išskirtine architektūra, istorine praeitimi: 1917 m. įvyko Spalio revoliucija, o 1941-1944 metais (Antrojo pasaulinio karo metu) 900 dienų visas miestas gyveno blokados sąlygomis – apsuptas vokiečių.

Daugeliui zarasiškių šis miestas sukelia daug mielų prisiminimų – visi gerai pamena poilsiautojus, vasarotojais vadinamus, inteligentiškus ir mielus, ramiai pėdinančius vasariškomis miesto gatvelėmis – neskubančius, mokančius džiaugtis kasdienybės akimirkomis – jų dėka daugelis dabar gebame laisvai kalbėti rusiškai. Be to, per mūsų miestą tęsiasi ir istorinis traktas Sankt Peterburgas–Varšuva.

Atvykus – pirmiausia atskubėjome į Generalinį konsulatą. Čia mus maloniai priėmė Dainius Numgaudis – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Sankt Peterburge (buvęs Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris). Jo pasakojimas apie šio miesto specifiką sukaustė visų dėmesį: sužinojome, kaip atrodo intensyvus milijoninio miesto gyvenimas ir nedidelės lietuvių bendruomenės veikla. Džiugu, kad lietuvių čia esama nemažai.

Pažintinės ekskursijos autobusu po miestą buvo įspūdingos – puikūs gidai istorinių įvykių gausą lukšteno lyg saulėgrąžas: žavėjo jų patriotiškumas šaliai, noras atskleisti miesto ir šalies autentiškumą, todėl ne tik išgirdome, bet ir pamatėme labai daug įdomaus. Nuostabu ir tai, kad istorinių paminklų neskubėta atsisakyti: jie puikiai čia dera, suteikdami miestui išskirtinumo, o kartu ir pabrėždami laiko ir kartos santykio svarbą.

Sankt Peterburge lankėmės tada, kai čia vyko kulminacinis „Baltųjų naktų“ renginys – „Raudonųjų burių“ laivo plaukimas, į kurį turistai plūsteli iš viso pasaulio. Nepakartojamą šventę lydėjo muzikos ir šviesos šou: dangus žydėjo įvairiomis spalvomis nuo fejerverkų pliūpsnių.

Aplankyta daug: Petropavlovsko tvirtovėje girdėjome pabūklų, simbolizuojančių vidurdienį, šūvius, Ermitažas suteikė nuostabią galimybę pamatyti ir susipažinti su neįkainojamomis Pasaulinio meno vertybėmis (gidas sakė, norint akies krašteliu žvilgterėti į kiekvieną ekspozicijos kūrinį, tai galėtum padaryti tik per 13 metų) – iš tikrųjų negalėjome patikėti, kad tos nesibaigiančios ilgos turistų eilės, stovinčios šalia pastato – tai norintys aplankyti žymųjį muziejų; Peterhofo vaizdus galima palyginti su žavia žėrinčia pasaka – fontanų pursluose ir saulės spinduliuose žvilgantis auksas suteikia niekada neišdildomų įspūdžių, pojūčių; ramybe alsavo nuostabusis Puškinas – šviesus priemiesčio parkas, dar puikiai menantis garsųjį rusų poetą; savo unikalumu žavėjo Carskoje selo – čia derėjo prabanga ir paprastumas, gamtos ramybė ir nuolatinis turistų šurmulys; o tai, ką išvydome Jakaterinos rūmuose – privertė garsiai aiktelėti: kambarys, siuvinėtas biseriu (mažyčiais stiklo vamzdeliais) – unikalus meno šedevras; Okeanariume stebėjome tikrą okeano dugną, rodos, visai šalia mūsų plaukiojo įspūdingos – didelės ir mažesnės žuvytės. Argi galima taip lengvai „suguldyti“ viską, ką matei ir išgyvenai? Moshlih Eddin Saadi sakė, kad „Nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų“. Negalėjome nesistebėti ne tik kerinčiu objektų grožiu, bet ir traukiančiomis turistų miniomis: čia galėjai išvysti ir senolį, lėtai tursenantį su vaikštyne, ir energingos įvairių šalių studentijos, ir net neįgaliojo vežimėliuose sėdinčius turistus, ir tapenančius mažylius, pradedančius pažinti pasaulį.

Nors įspūdžių kraitelė kasdien būdavo ne tik pripildyta, bet dar ir didelis kaupas pūpsojo, visi buvo labai laimingi – blogai tik, kad laikas kažkaip negailestingai tirpo (nors ten tokių karščių kaip Zarasuose ir nebuvo). O jau tada, kai į autobusą susėdome, apniuko ir dangus – gaila buvo skirtis.

„Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni ir tai, kaip tu apie tai pasakoji“ – teigė Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis Garsija Markesas… Nuostabios kelionės įspūdžiai džiugins: apsilankiusieji pirmą kartą ilgai dėlios nuostabių įspūdžių mozaiką, o tie, kurie lankėsi ne pirmąkart – lygins ir žavėsis dar kartą naujai atrastu nepakartojamu Sankt Peterburgu. O už tai, kad mes ilgai dar gyvensime tais įspūdžiais, kad rūšiuosime ir dėliosime juos į savo vertybių skryneles, privalu padėkoti energingai grupės vadovei – Rimai Vaicekauskei, nenuilstančiai Zarasų Žemės ūkio mokyklos direktorei – Nijolei Guobienei, šauniems UAB „Zarasų autobusai“ vairuotojams – Romaldui Ruseckui ir Algiui Savičiui.

Giedrė MIČIŪNIENĖ