Mišrainių ir salotų istorijos: populiarumo paslaptys ir intriguojantys faktai

Lietuvių nacionaliniu patiekalu tapusi baltoji mišrainė buvo sukurta siekiant įtikti carinės Maskvos elito pomėgiui skanauti prancūziškos virtuvės delikatesus, o Cezario salotos neturi nieko bendro su garsiuoju Romos imperatoriumi. Tuo tarpu gardintos krabų lazdelėmis yra siejamos su Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Tokiomis paslaptimis bei mažai kam girdėtais istoriniais faktais turtingos daugelio pamėgtos salotos ir mišrainės. Kaip keitėsi jų mados, gamybos receptai ir kokia yra tikroji šių patiekalų kilmė, pasakoja lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ kulinarijos ekspertai. 

Siejamos netgi su epochomis

Lietuviška mišrainė, naminės salotos ir pagamintos iš ryžių bei krabų lazdelių. Tokį patiekalų trejetuką įvardija „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, paklausta, kokie šios kategorijos produktai yra labiausiai pamėgti lietuvių bei dažniausiai atsiduriantys pirkėjų krepšeliuose.

„Visgi tradicinė lietuviška, arba baltoji, mišrainė yra vienareikšmė lyderė. Be šio patiekalo jau neįsivaizduojamas nei šventinis, nei kasdienis stalas Lietuvoje. Baltosios mišrainės skonis pažįstamas beveik kiekvienam, ji mėgstama daugelio, lengvai pagaminama ir yra tapusi kone šalies kulinariniu paveldu. Tai tik įrodo mūsų pardavimai. Susumavę vien 2021-ųjų prekybos statistiką, pastebime, kad savo parduotuvėse baltosios mišrainės pardavėme virš 250 tūkst. kilogramų“, – sako E. Dapkienė.

Jai antrina ir „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė. Pasak kulinarijos ekspertės, lietuviai įvairias salotas bei mišraines taip pamėgę, kad renkasi ir jau įprastus skonius, ir noriai eksperimentuoja virtuvėje.

„Šie patiekalai suteikia absoliučią kūrybinę laisvę bandyti, ieškoti ir atrasti savo mėgstamiausią receptą. Be to, kiekvienas kulinaras turi asmeninių gamybos paslapčių, todėl visos mišrainės bei salotos yra unikalios. Šie patiekalai turi ir savo mados tendencijas, kurias netgi galima pavadinti epochomis. Pavyzdžiui, sovietmetis asocijuojasi su baltąja mišraine, nepriklausomybės laikotarpis – krabų salotomis, o vėliau maisto mylėtojų širdis užkariavo Cezario, graikiškos salotos. Savo ruožtu šiandien ypač populiarios Azijos virtuvių įkvėptos, sveikuoliškos, veganiškos patiekalų versijos. Kartu ir pagamintos su šviežiu itališku sūriu burata, ar naujai atrastos klasikinės. Pavyzdžiui, Cezario salotos su ant žarijų keptomis krevetėmis bei šparagais“, – pasakoja B. Baratinskaitė.

Todėl, prieš atrandant naujus skonius ir jų derinius, „Maximos“ maisto ekspertė siūlo pažvelgti į šių patiekalų istoriją bei receptų raidą. Stebinantys ir mažai kam žinomi faktai, anot B. Baratinskaitės, turėtų paskatinti ne tik kitomis akimis pamatyti tradicines mišraines bei salotas, bet ir įkvėpti netikėtiems kulinariniams eksperimentams.

Baltoji mišrainė

Virtas kiaušinis, taip pat paruoštos bulvės ir morkos, dar žirneliai, marinuoti agurkai bei majonezas. Daugeliui sentimentus keliančios ir iki pat šių dienų lietuvių dievinamos baltosios mišrainės receptas atrodo paprastas kaip senas posakis apie „tris kapeikas“. Tačiau patiekalo istorija yra daug turtingesnė ir pirmąkart pagamintas jis kainavo tikrai ne minėtą sumą.

Baltoji mišrainė pasirodė XIX a. 7-ajame dešimtmetyje Maskvoje, šefo Liusjeno Olivjė vadovaujamame prancūziškos virtuvės restorane „Ermitažas“. Iki šiol nesutariama, kokios tautybės buvo jo virtuvės vadovas – prancūzas, šveicaras ar belgas. Tačiau L. Olivjė kalbėjo prancūziškai ir puikiai įtiko tuometės Maskvos „grietinėlės“ skoniui. Turtingi bei kilmingi rusai tiesiog ėjo iš proto dėl Prancūzijos virtuvės, o šefas, atliepdamas poreikį, į mišrainę sudėjo išskirtinius ir brangius ingredientus, dėl kurių patiekalas buvo prieinamas tikrai ne kiekvienam.

Šios mišrainės gamybai buvo naudoti ikrai, elnienos, fazanų, omarų, kurapkų bei kitos prabangios mėsos. Pavadintos „Olivjė“ salotomis, jos vėliau apkeliavo visą pasaulį, pasiekė netgi Indiją ir Argentiną, o galiausiai Lietuvoje tapo baltąja mišraine.

Cezario salotos

Jos tikrai neturi nieko bendro su Romos imperatoriumi Julijumi Cezariu. Nors net neabejojama, kad buvusios imperijos vadovas tikrai neatsisakytų lėkštėje sumaišytų romėniškų salotų, skrebučių, ančiuvių padažo, citrinų sulčių, kiaušinio ir parmezano sūrio.

Šį patiekalą pirmąkart 1924-aisiais virtuvės šefas Cezaris Cardinis pagamino JAV. Jo garbei salotos buvo pavadintos būtent šiuo vardu. Jos dienos šviesą išvydo Liepos 4-ąją, dėl to tapo neatsiejamos nuo šalies Nepriklausomybės dienos šventimo tradicijų. Netgi tikima, kad patiekalui naudojamas česnakas, kuris ypač gerina regėjimą, leidžia labiau mėgautis tądien pasirodančiais fejerverkais.

Tačiau tai ne vienintelis stebinantis faktas apie Cezario salotas. Jos 2007-aisiais pateko į Gineso rekordų knygą, kai buvo pagamintas net 3 tonų sveriantis patiekalas. Tiek sveria beveik du vidutiniai lengvieji automobiliai.

Graikiškos salotos

Jos spalvingos, šarmingos, lengvos, gaivios bei turtingos skoniais. Taip pat būtų galima apibūdinti ir tradicišką Graikijos provinciją. Ne veltui patiekalo pavadinimas reiškia „kaimo salotas“ – „Horyatiki salada“. Skirtingose šalies vietovėse jų receptas gali skirtis, tačiau visur dominuoja penki pagrindiniai ingredientai – švieži pomidorai, agurkai, alyvuogių aliejus, alyvuogės ir fetos sūris.

Tuo tarpu apie salotų kilmę sklando keletas legendų. Viena jų, kad patiekalą sugalvojo graikų emigrantas, persikėlęs į JAV.

Krabų lazdelių salotos

Šį patiekalą galima pavadinti bene lietuviškiausiu. Salotų atsiradimas mena šalies nepriklausomybės laikotarpį – nestabilaus ekonominio ir politinio gyvenimo metus. Tuomet kasdienybė Lietuvoje atrodė išties spalvinga, parduotuvėse pasirodė pirmieji vakarietiški produktai ir vieni jų – 1997-aisiais pradėtos prekiauti krabų lazdelės. Kartu lentynas pasiekė ir tada egzotiškais vadinti konservuoti kukurūzai, kurie su ryžiais, agurkais bei majonezu maišyti į salotas, iki šiol ypač mylimi lietuvių.

Pikantiškos salotos

Jų gamyba – ypač paprasta. Salotos maišomos iš sūrio, kiaušinių, agurkų, duonos, majonezo ir, žinoma, česnakų. Būtent pastarasis patiekalo ingredientas ir nusako jo kilmę. Pikantiškos salotos dar vadinamos „žydiškomis“. Ši tauta nuo seno virtuvėje įpratusi smulkiai tarkuoti produktus ir juos gardinti gausiu česnako kiekiu.

Taigi neretai menamos iš sovietmečio, pikantiškos salotos visgi žymi daug senesnius laikus. Metus, kai žydų šeimininkės smulkiai kapodavo kiaušinius, gausiai dėdavo sūrio bei viską gardindavo česnaku. Daržove, dar Babilono rabinų vadinta puikia dietos priemone ir gero bei turtingo gyvenimo simboliu.

„Šie faktai tik parodo, kad dažno mėgstamos salotos bei mišrainės yra ne tik gardžios, bet ir lydimos legendų, mitų, įvairiausių spalvingų istorijų. Tuo ir žavus kulinarijos pasaulis – atskleisdami jo paslaptis, galime leistis į netikėtus atradimus. Patirti pastarųjų lengva – tereikia mylėti, vertinti ir mėgautis maistu“, – apibendrina B. Baratinskaitė.