„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Mums labai pasisekė, trečia dalis: kas toliau?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Atšventus dviejų dešimtmečių Europos Sąjungoje (ES) jubiliejų ir pasidžiaugus išskirtiniu ekonominiu progresu, vertėtų įvertinti ir ateities perspektyvas. Ar turime visas sąlygas tolimesniam augimui, ar galime pavyti turtingiausias ES šalis ir kokie didžiausi iššūkiai laukia?

Jei Lietuvoje tęstųsi iki šiol stebėtas ekonominis progresas, iki šio dešimtmečio pabaigos pagal BVP tenkantį vienam gyventojui ne tik pralenktume Italiją, bet ir pasiektume ES vidurkį. Deja, tikėtis, kad toks augimas tęsis, būtų labai optimistiška. Vis tik yra nemažai priežasčių, dėl kurių tolimesnė konvergencija bus daug sudėtingesnė ar net gali visai sustoti.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad pasiekus dabartinį Lietuvos išsivystymo lygį, šalis atsiduria taip vadinamuose vidutinių pajamų spąstuose. Pavyzdžiui, Slovėnijos BVP tenkantis vienam gyventojui 2004 metais siekė 87 proc. ES vidurkio. Praėjus dviem dešimtmečiams jis išlieka nepasikeitęs. Paprastai tokiuose spąstuose šalis atsiduria sparčiai didėjant darbo sąnaudoms, kurių nebepasiveja produktyvumo augimas, todėl prarandamas konkurencingumas ir eksporto rinkos.

Tokia stagnacija, deja, net nėra blogiausias galimas scenarijus. Šio amžiaus pradžioje Italijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, sudarė 122 proc. ES vidurkio, dabar  šis rodiklis yra nukritęs iki 97 procentų. Prieš du dešimtmečius Graikijos BVP vienam gyventojui buvo lygus ES vidurkiui, dabar nesiekia net 70 procentų. Nepakankamos investicijos, ekonominės politikos klaidos, nevykstančios konkurencingumą ir dinamiškumą skatinančios reformos arba, dar blogiau, užsienio kapitalą išbaidantis populizmas – visa tai yra ne teorinė galimybė, o tai, ką galime stebėti ne vienoje ES valstybėje. Kaip to išvengti bei paskatinti tolimesnį produktyvumo ir gyventojų pajamų augimą?

Skystos investicijos ir dėmėtas švietimas

Šalies produktyvumą ilguoju laikotarpiu daugiausiai lemia valstybės institucijų kokybė, žmogiškasis kapitalas ir įmonių fizinis kapitalas – investicijos. Deja, per pastarąjį dešimtmetį vidutinės Lietuvos verslo investicijos nesiekė 13 proc. BVP ir buvo ne tik mažesnės nei kaimyninėse šalyse, bet ir atsiliko nuo euro zonos vidurkio. Vien pramonės investicijos per šį dešimtmetį sudarė 53 mln. eurų tūkstančiui darbuotojų, atsiliko nuo ES vidurkio ir buvo maždaug 6 kartus mažesnės nei Šiaurės šalyse.

Turint omenyje, kad Lietuvos įmonių sukauptas kapitalas, tenkantis vienam darbuotojui, vis dar kartais atsilieka nuo pažangiausių ES valstybių, tai yra vis dar žemai kabantis vaisius, leidžiantis investuoti į gamybos automatizaciją, robotizaciją, dirbtinio intelekto taikymą ne tik pramonėje, bet ir paslaugų sektoriuose. Svarbu paminėti, kad investicijų augimui resursų netrūksta – jos skatinamos mokestinėmis lengvatomis, daugelis įmonių turi nemažai sukaupto nuosavo kapitalo, o įmonių skolos ir pajamų santykis išlieka vienas mažiausių ES ir beveik trigubai mažesnis nei euro zonos vidurkis.

Daugybiniai bandymai reformuoti ir tobulinti švietimo sistemą rodo, kad žmogiškojo kapitalo stiprinimas yra sunkesnė užduotis, bet ji nėra neįveikiama. Nors Lietuvos moksleivių gebėjimai nelabai skiriasi nuo EBPO vidurkio, šiame vystymosi etape neatsilikti nuo vidurkio nėra pakankamai aukšta kartelė. Dėl ko per paskutinius 20 metų, priešingai nei estai, nepakilome aukščiau šios kartelės?

Žiūrint į geriausių mokyklų moksleivių pasiekimus beveik būtų galima trykšti optimizmu – netrūksta tokių, kurie gali tapti ir aukščiausio lygio mokslininkais, ir vienaragių kūrėjais (nors jų dalis yra mažesnė nei valstybėse, kurias vejamės). Tačiau didžiausia švietimo dėmė ir „vidutinio moksleivio“ inkaras yra kitame spektro gale. EBPO moksleivių gebėjimo tyrimo rezultatai rodo, kad net ketvirtadalis penkiolikmečių Lietuvoje neperžengia minimalių gebėjimų kartelės (2 iš 6 lygio) ir matematikoje, ir gamtos moksluose, ir skaityme. Dažniausiai ši problema yra mažosiose regionų mokyklose (kur 21 amžiuje vis dar yra jungtinių klasių!) bei ten, kur pagrindinė mokymo kalba yra ne lietuvių (ir ne anglų). Turbūt daugeliui nekyla abejonių, ką reikia daryti su šiomis mokyklomis.

Trijų P problema

Šios įsisenėjusios švietimo sistemos spragos ketvirtadalį jaunuolių palieka ne tik su labai ribotomis karjeros galimybėmis, bet ir be finansinio raštingumo, be kritinio mąstymo, be sugebėjimo atskirti faktus nuo nuomonės. Tokioje visuomenėje lengviau skleisti propagandą, politinius debatus persunkia populizmas, pataikaujama žmonių silpnybėms, kurstomas jų pyktis ir baimės. Šių trijų P – populizmo, propagandos, pataikavimo –  politikoje visada buvo ir bus, bet akis ir ausis jos itin persmelkia prieš rinkimus.

Pagal vieną iš apibrėžimų, populizmas yra populiarus pasiūlymas, kaip paprastomis priemonėmis galima išspręsti labai sudėtingas problemas. Pavyzdžiui, karas Ukrainoje yra labai negerai, bet šią problemą siūloma išspręsti nekariaujant, nes „mes už taiką“.  Lygiai taip pat galima pasiūlyti kaip išspręsti  pasaulinę 800 milijonų badaujančiųjų problemą – jie turėtų pavalgyti. Dar vienas populizmo pavyzdys yra vis dažniau Lietuvoje pasigirstantis „stambaus kapitalo“ puolimas – retorika arba didesniais mokesčiais. Jokios problemos šis puolimas neišsprendžia, priešingai,  ilguoju laikotarpiu gali atbaidyti užsienio investicijas, pakenkti darbo vietų kūrimui ir gyventojų pajamų augimui. Bet kai kuriems rinkėjams patinka tokių atpirkimo ožių lupimas.

Pastaruoju metu itin populiariu žadėti padidinti pensijas, nepasiūlant tvaraus finansinio šaltinio. Ar galima pensijas padidinti, panaudojant sukauptą „Sodros“ rezervą? Galima padidinti trumpam, bet iš ko būtų mokamos pensijos išnaudojus rezervą ir ateityje susidūrus su ekonomikos nuosmukiu, bei „Sodros“ pajamų mažėjimu? Gyventojų pensijų fonduose kaupiamų lėšų tikslas yra padėti užtikrinti gerovę būsimiems pensininkams; šių lėšų pravalgymas dabartinių pensininkų problemų nespręstų (todėl Konstitucinis teismas ir siūlė ne visiems gerai pašvęsti, o pasitraukti iš kaupimo tik esant išskirtinėms aplinkybėms).

Ši trijų P problema yra rimta ne tik dėl to, kad kai kuriais atvejais valdžios institucijas gali perimti labai siaurą interesą (o kartais net iš išorinių valstybių interesus) atstovaujančios politinės jėgos, pradedančios griauti teisės viršenybę, teismų bei žiniasklaidos nepriklausomumą ar net demokratinius procesus. Įsitikinti tuo, kad tai nėra tik teorinė galimybė, galima pasižiūrėjus į pastarojo dešimtmečio įvykius Lenkijoje bei Vengrijoje. Propagandai, populizmui ir pataikavimui neatspari visuomenė reiškia, kad vyriausybėms daug sunkiau įgyvendinti nepopuliarias (pavyzdžiui, mokesčių), bet ilguoju laikotarpiu būtinas reformas.

Senėjimas, gynyba, žalioji transformacija

Tolimesnis Lietuvos augimas bus sudėtingesnis ir dėl to, kad šiuo metu susiduriame ir su problemomis, kurios iki šiol per daug netemdė horizonto. Dar neseniai Lietuvoje 4 dirbantiesiems teko 1 pensinio amžiaus gyventojais. Iki šio dešimtmečio pabaigos šis santykis sumažės perpus – dviem dirbantiesiems vienas pensinio amžiaus gyventojas.

Galbūt darbuotojų trūkumo problemos pavyks išvengti naujų technologijų ir imigracijos pagalba. Vis tik pastaraisiais metais stebėti imigracijos tempai nėra natūralūs, o vidutiniu laikotarpiu teigiamas ekonomines naudas gali nusverti neigiamos šalutinės jos pasekmės. Deja, pastaraisiais metais mes matėme nepakankamai įvairią ir dažniausiai žemos kvalifikacijos darbuotojų imigraciją. Lietuva tapo pakankamai turtinga, kad pritrauktų užsienio imigrantų; dabar turi išmintingai atsirinkti ir valdyti jų srautus.

Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad šie demografiniai pokyčiai pareikalaus daugiau lėšų socialinei ir sveikatos apsaugai. Greta jų turime ir poreikį nuolat daugiau investuoti į krašto apsaugą bei energijos gamybą – vis dar esame per daug priklausomi nuo importuojamų energetinių išteklių. Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) skaičiavimais, vien dėl visuomenės senėjimo, poreikio didinti krašto apsaugos finansavimą bei investuoti į energijos gamybą ir infrastruktūrą, turtingosioms ES valstybėms iki dešimtmečio pabaigos kiekvienais metais reikės skirti bent 3 proc. BVP papildomų lėšų. Sparčiai senėjančioms, pakankamai elektros nepasigaminančioms bei arčiau Rytų fronto esančioms valstybėms – turbūt dvigubai daugiau.

Ne (tik) piniguose laimė

Galiausiai, reikia neužmiršti, kad augant gyventojų pajamoms, aukščiau kyla ir jų nematerialiniai poreikiai. Prieš du dešimtmečius buvo svarbu užsitikrinti fizinį saugumą bei išvengti skurdo ir didelio materialinio nepritekliaus. Dabar daugeliui vis svarbiau lygios galimybės, savirealizacija, asmeninės teisės ir laisvės. Būtent šiose srityse, priešingai nei ekonomikoje, mums progresuoti sekėsi sunkiau. Lietuva lieka viena iš nedaugelio Vakarų valstybių neįteisinusi tos paties lyties asmenų partnerystės ir sodinanti į kalėjimą už tai, kas visose Vakarų valstybėse yra legalu arba bent jau dekriminalizuota.

Galima žiūrėti į įspūdingus praeities pasiekimus ir tikėtis, kad produktyvumo, pajamų ir gyvenimo kokybės kreivės nevirpėdamos toliau kils tik aukštyn. Vis tik objektyvus išorinių aplinkybių vertinimas bet kitų šalių patirtis rodo, kad vien tikėjimo ir tikėjimosi šį kartą neužteks. Mažiau populizmo ir poliarizacijos, daugiau kompromisų, reformų ir investicijų gali leisti Lietuvai išsaugoti augimo lyderės pozicijas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: