Mums reikia Vamzdžio

Mindaugas Juzokėnas

Ko reikia Panevėžiui? Vamzdžio. To iš Vilniaus, kur Nėries krantinėj, netoli supuvusių sporto rūmų. Manding jam labiau pritiktų stūksoti kur nors ties „Kalnapiliu“. Atrodytų, lyg aludariai iš Nevėžio į dangun besistiebiančius bosus organiką pumpuoja. Arba atvirkščiai.

Vilniuje Vamzdžio nekenčia beveik visa Lietuva, o čia tik mes ir dar kokie biržiečiai su pasvaliečiais juo gėrėtumėmės. Nes esame to paties „Laisvę alui!“ krašto vaikai. Ir Vamzdis galimai taptų pasipriešinimo priespaudai ir draudimams simboliu. Po Vamzdžio arka vaidilutės galėtų kūrent A.Valančiaus knygas ir laikraščius su R.Karbauskio nuotraukom. Ir tai būtų vienintelė vieta Lietuvoje, kur dar skambėtų muzika, žmonės pasiutusiai šoktų, aidėtų dainos ir juokas. Ir Panevėžys taptų traukos centru, suklestėtų prekyba bei amatai. Panevėžys taptų miestu,  o ne šiaip vieta, kur patogu gyventi ir dar Senvagė gražiai sutvarkyta.

Mums reikia to Vamzdžio, reikia jo didybės ir jo laisvės būti surūdijusia, visiems akis badančia ir juoką keliančia triūba. Nes netrukus valdžion įžengs žmonės, kurie nemoka juoktis. Ir netrukus bus kaip armijoj, kai grėsmingai klausdavo: „Tau juokinga, kary??!“. Ir tu žinojai, kad juokinga, bet juoktis negalėjai. Generolai nesijuokia, o geras karys privalo norėti būti generolu, vadinasi, juoktis negali.

Generolai nesijuokia. Ir mesijai nesijuokia. Jie tik rūsčiai žvelgia ir griežia dantimis. Jie skatina juos garbinti ir ką nors draudžia. Bet ką. Alų. Vamzdį. Nes „negerai“ ir „negražu“. Nes „negalima“. Nes „nejuokinga“. Nes „nesąmonė“. Lyg būtų elektriniai piemenys, nesirenkantys, kam trenkt per kanopas.