Mūza Olimpija Svetickaitė (6 kl.)

Kalba – kultūros pagrindas

Kalba – kultūros pagrindas. Tai neabejotinai teisinga frazė. Tačiau norint ją suprasti, negalime to suprasti vienareikšmiškai, tiesiogiai. Visų pirma kas yra kultūra, kalbos kultūra, kultūros kalba? Galų gale, kas yra pati kalba? Šie klausimai yra labai svarbios dalys, norint suprasti, kodėl kalba yra kultūros pagrindas. Šiame rašinyje nagrinėsiu šiuos klausimus, pasiremdama atsakymais į juos ir savo asmenine patirtimi bei pasaulėžiūra bandysiu suprasti, kodėl būtent kalba yra kultūros pagrindas.

Lotyniškai cultura reiškia apdirbimą, ugdymą, lavinimą, tobulinimą, garbinimą. Kultūra kaip sąvoka reiškia žmogaus bei visuomenės gerbiamus ir puoselėjamus objektus ir reiškinius, jų formas ir sistemas, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti tai, kas suvokiama kaip materialinės ir dvasinės vertybės. Žodžiu, tai neabejotinai yra dalykas, keliantis pagarbą beveik visai visuomenei, tačiau skirtas gan siauram žmonių ratui (šiuo atveju nekalbu apie masinę kultūrą). Pagrindinės kultūros formos yra menas ir jo rūšys, sistemos – kultūros srityje dirbančios institucijos, organizacijos. Pastarųjų funkcionavimas suteikia galimybę laisvai kurti, perteikiant tai, kas autoriui (kūrėjui) yra svarbiausia. Man kultūra taip pat yra neabejotinai svarbi, nes ji sudaro didžiąją dalį mano gyvenimo. Pati rašau poeziją, kultūros formos ir sistemos leidžia man laisvai rinktis, ką kurti, kaip kurti, apie ką kurti, taip pat turiu teisę dalyvauti konkursuose, projektuose, skleisti savo poeziją. Turiu teisę skaityti ir domėtis kitų autorių kūryba ir kitomis meno sritimis, apskritai visu Lietuvos ir pasaulio kultūriniu gyvenimu.

Kalba yra kur kas daugiau nei, kaip aiškina moksliniai šaltiniai, lingvistinių ženklų sistema. Pagrindinė kalbos funkcija yra komunikacinė. Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Tai reiškia, kad kiekvienoje tautoje kultūra ir literatūra yra kuriama tos tautos kalba, kiekvienos tautos tautosaka taip pat išreiškiama kalba, visi žmonės mąsto savo gimtąja kalba, priešingai nei mąstant užsienietiškai, kalbant ir mąstant gimtąja kalba visada kyla asociacijos, kiekvienoje kalboje yra tarmių, ir, be abejo, kiekvienos tautos kalba turi niuansų, susijusių su tos tautos istorija ir psichologija. Man kalba yra galimybė  kurti, skaityti, bendrauti, viskuo domėtis.

Atsižvelgiant į kalbos sąvoką, kultūros kalba yra ta kalba, kuria kalbame norėdami pasakoti, aptarti, analizuoti, kritikuoti kultūrą. Ja kalbama kultūros renginiuose, kultūrinė spauda taip pat rašoma kultūros kalba. Literatūroje irgi dažnai vartojama ši kalba. Pabrėžtina, kad kiekvienos tautos kalba turi savo kultūros kalbą, tai nėra visame pasaulyje vienoda kalba, tačiau egzistuoja tarptautiniai kultūros kalbos terminai. O nagrinėjant kalbos kultūros sąvoką reikia prisiminti kitą kultūros apibrėžimą: tai sukeliantis pagarbą tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors veiklos srityje; išprusimas. Tam tinka ir dažnai vartojama kultūringumo sąvoka. Kultūringai kalbama tada, kai lietuvių kalba yra puikiai mokama ir tuo mokėjimu gebama naudotis (šiuo atveju, kalbėti ir rašyti taisyklingai).

Išsiaiškinus šias sąvokas galime lengviau pagrįsti teiginį, kad kalba yra kultūros pagrindas. Be abejonės, kultūra yra viešas ir nepastovus, nuolat kintantis reiškinys, pagrįstas komunikacija. O pagrindinė komunikacijos priemonė yra būtent kalba. Jei nebūtų kalbos, neegzistuotų literatūra, teatras, kinas, tarpdisciplininiai ir kiti menai. Jie tiesiog neegzistuotų, nes jų pagrindas yra kalba. Būtų galima sakyti, kad lieka dar vaizduojamieji menai. Tačiau kokia, tarkime, paveikslo nauda, jei jis egzistuoja dėl to, kad egzistuoti? Šis klausimas iškelia kitą svarbų dalyką – net jei kūrinys ir egzistuotų, jis būtų negyvas ir neturėtų jokios prasmės, jei jo neaptarinėtų kultūros vartotojai (skaitytojai, žiūrovai ir t. t.). O be kalbos jie jo ir negalėtų aptarinėti. Kaip ir minėjau, kultūra yra pagrįsta komunikacija. Jei jos nėra, kultūra, kartu ir visi menai, netenka prasmės.

Kalbant apie kalbos svarbą kultūroje, svarbios ir kultūros kalbos bei kalbos kultūros sąvokos. Kultūroje dažniausiai yra naudojama kultūros kalba. O kalbos kultūra yra kultūros kalbos pamatas. Jei kultūros kalboje nėra kalbos kultūros, nėra jokios kultūros kalbos. Tad šios sąvokos taip pat svarbios aiškinantis kalbos svarbą kultūroje.

Apibendrinant, labai svarbu įsisąmoninti, kad be kalbos negali egzistuoti jokia kultūra. Tad labai svarbu, kad kiekvienas suaugęs žmogus mokėtų lietuvių kalbą ir paisytų kalbos kultūros. O apie kultūros visuomenę net nesvarstau – joks nemokantis lietuvių kalbos žmogus negali laikyti savęs kultūros visuomenės dalimi. Liūdna, kad tai supranta ne visi. Net šiais laikais, kai vieną po kitos atradinėjame gyvybės zonoje esančias planetas, o susisiekti galime net būdami skirtinguose ašigaliuose, yra tokių, kurie laiko save kultūringais išprususiais žmonėmis, kultūros visuomenės dalimi, tačiau normaliai nemoka lietuvių kalbos ir nepaiso kalbos kultūros. Tačiau mokytis niekada nevėlu. O savo kartai linkiu suprasti lietuvių kalbos svarbą ir ją gerai išmokti. Juk kokia gėda svetimom kalbom kalbėti, o savosios gerai nemokėti.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: