Naujausios knygos apie Bitę

2014 metais išleistos dvi naujos knygos, susijusios su viena iškiliausių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios asmenybių – rašytoja, švietėja, visuomenės ir politikos veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite. Tai – Jerutės Vaičekauskienės sudarytas leidinys „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė“ ir Petro Palilionio skaitytinė drama „Metai Tamsčiuko atokaitoj“. Kiekviena jų yra lyg mažas langelis į tautos šviesuolės būtį, žinia ar priminimas visuomenei apie Bitę, jos meilę Artimui, nuveiktus darbus Tėvynei.

2015 m. gegužės 14 d. Puziniškio muziejuje poetui Petrui Palilioniui už knygą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ įteikta 27-oji G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija. 2014 m. rudenį leidykla „Naujasis lankas“ išleido poeto, eseisto, vertėjo Petro Palilionio skaitytinę dramą „Metai Tamsčiuko atokaitoj“. 94 puslapių knygelė su jautriai taikliu ir kiek romantišku pavadinimu atskleidžia rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės ir pedagogo Antano Kasperavičiaus gyvenimų sampynas. Knygos autorių jau seniai viliojo iškili Bitės asmenybė. Jo gimtasis Pabuojų kaimas (Pasvalio r.) – vos už kelių kilometrų nuo Puziniškio. 1999 m. griaunant apleistą Pabuojų kaimo gryčią atsitiktinai rasti ir į P. Palilionio akiratį patekę Bitei rašyti A. Kasperavičiaus laiškai suteikė poetui naują kūrybinį impulsą, paskatino pasinerti į „literatūrinę archeologiją“. Šį unikalų radinį sudaro trisdešimt XX a. 3-4 dešimtmečio gerai išsilaikiusių laiškų. Kai kurie rašyti ant firminio popieriaus, su vandens ženklais. Jie padeda įminti ne vieną biografinę mįslę, yra „tarsi senoviški gidai po Rašytojos ir jos Augintinio kasdienybes. Toli gražu, nelabai saulėtas…“.

Knygoje į dviejų pagrindinių veikėjų – Aktorės ir Autoriaus dialogą kūrybiškai įpinant Bitės tekstų bei A. Kasperavičiaus laiškų ištraukas, dėliojamas XX a. pradžios – XX a. vidurio Lietuvos paveikslas, vaizduojamas tamprus kasdienis žmonių ryšys. Kūrinys atskleidžia ilgus metus trukusią Bitės ir jos augintinio draugystę, rašytojos pasiaukojimą vardan alkstančio ir vargstančio; sudėtingą A. Kasperavičiaus (1898–1963) gyvenimo kelią nuo vargšo alkano našlaičio iki agronomo, mokytojo, muziejininko, visuomenininko. Bitė rašė „auksinis žmogus, tas mano augintinis, tas mano vargelis… Jeigu ne jis, kas gi kitas taip patikimai, taip sumaniai tvarkytų mano ūkio, mano veiklos reikalus? Turi gerą galvą, bet dar geresnę širdį“. Nors metams bėgant Kasperavičius iš globotinio tapo rūpestingu Bitės patarėju bei užtarėju, žinomu veikėju Panevėžyje, iki šiol apie jį rašyta nedaug. P. Palilionis keletą metų kruopščiai rinko ir dėliojo Kasperavičiaus biografijos detales, tyrinėjo nuotraukas, laiškus, kitus dokumentus bei Vokietijoje kartu su Petru Būtėnu jo leistą patriotinį žurnalą „Žingsniai“ ir kt. Savo rinkinių informacija, nuotraukomis ir atvirlaiškiais iš su poetu dalijosi ir Panevėžio kraštotyros muziejus.

Knyga „Metai Tamsčiuko atokaitoj“ artimesnė ir brangesnė skaitytojui, kuris jau yra domėjęsis žymiausios XIX a. pabaigos-XX a. pradžios mūsų krašto veikėjos G. Petkevičaitės-Bitės biografija bei kūryba. Norisi tikėtis, kad Bite besidominčių skaitytojų ratas plėsis, o unikalios A. Kasperavičiaus „gromatėlės“ bus perduotos į muziejaus ar bibliotekos saugyklą.

2014 m. pradžioje E. Vaičekausko leidykla ir asociacija „Bitės namai“ išleido Jerutės Vaičekauskienės sudarytą knygą „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė“. Leidinio sudarytoja – ilgametė iniciatyvi Knygų bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė, viena atkakliausių Bitės atminimo saugotojų ir gynėjų. Rašytojos 150-ųjų gimimo metinių proga J. Vaičekauskienė sudarė ir savo jėgomis 2008–2010 metais išleido G. Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraščio“ I, II ir III tomus.

Naujos knygos pavadinimą „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė“ sufleravo poeto P. Palilionio Bitei skirtos eilės. Leidinio rengėja ir straipsnių autoriai siekia priminti žmonėms asmenybę, į kurią galėtume lygiuotis, panašiai dirbti, aukotis, matyti prasmę, tai yra kaip raginimas visuotiniame bėgime, paviršutiniškame gyvenime neatsisakyti Doros, Pareigos ir Pasiaukojimo orientyrų. Knygoje atskleidžiamas trijų kartų – Bitės, dabartinės viduriniosios kartos ir jaunimo – pašnekesys apie dvasingumo ištakas, karą ir jo baisybes, tėvų meilės įtaką vaikams, meilę Tėvynei ir pilietiškumą, moterų teises, elgesio kultūrą, toleranciją. Bitės žodis toks stiprus, jos tekstai išmintingi, o mintis neprarandanti aktualumo. Rodos, jog rašytoja čia ir dabar dalijasi savo išmintimi ir patirtimi su XXI-ojo amžiaus „pašnekovais“: bibliotekininke, aktore, ekonomiste, mokytoja, gydytoja, elektriku, inžinieriumi ir kt. Diskusijoje dalyvauja bei savo aiškų požiūrį, nuomonę, tam tikrų situacijų vertinimą pristato 35 Panevėžio miesto ir rajono moksleiviai bei gimnazistai.

Antrojoje knygos dalyje savo įžvalgomis apie Bitę, jos nuveiktus gerumo darbus dalijasi Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, apie Bitės asmenybės svarbą kultūroje ir visuomenėje – prof. Viktorija Daujotytė, dėl Bitės muziejaus ir jos atminimo išsaugojimo svarų žodį taria rašytoja, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Knygelė baigiama kunigo poeto Justo Jasėno stiprybės sielai paieškų apmąstymais, klausimu skaitytojui: „ar įstengsim gyventi mylėdami, ar pasiliks Bitė mūsų darbuose. Įspūdinga man ji, nes viena, vienintelė, vienišoji pilkuose laukuose skraidė kadaise. Viena, vienintelė, vienišoji Bitė ir šiandien. Kas ją apsaugos, kas beužtars? Taip dideliems žmonėms nutinka, sugebėjusiems pakilti aukščiau, nesuvienodėjusiems, neišblukusiems.“