Naujųjų išganytojų belaukiant

Interviu su LR Seimo nariu Povilu Urbšiu. 

2015-ieji jau skaičiuoja paskutines savo dienas. Ką ypatingo Jūs išskirtumėte šiais eurometais?

Daugelis jau pamiršome, kad šiais metais atsisveikinome su nacionaline valiuta, buvo įvestas euras. Su tam tikra nostalgija ilgą laiką piniginėje laikiau lietuviškus pinigus, tarsi nenorėdamas visiškai nuo jų atsiskirti.

Buvo žadėta, kad niekas nebrangs. Tačiau taip neatsitiko. Pabrango paslaugos, prekių kainos litais buvo tiesiog perrašytos eurais, pvz., kai kur turguje pusantro lito kaina dabar tapo pusantro euro. Tarybiniais laikais užsieniečiai stebėdavosi, kaip Sovietų sąjungoje žmonės, turėdami minimalias pajamas, gali išgyventi. Šiandien taip pat galime paklausti – kaip Lietuvoje pakilus kainoms sugeba išgyventi apie 700 tūkst. žmonių, esančių žemiau skurdo ribos? Tai mįslė, verta mokslinio tiriamojo darbo, kurio autorius, manyčiau, galėtų gauti Nobelio premiją.

Reikėtų išskirti, kad šie metai šaliai buvo kupini tam tikros įtampos, kuri buvo juntama iš Rusijos pusės. Susigrąžinome šauktinių kariuomenę, valstybė daugiau dėmesio skiria krašto apsaugos ginkluotės stiprinimui. Tačiau dabar, metams besibaigiant, krašto apsaugos ministras pareiškia abejones dėl šauktinių reikalingumo. Negi nebeliko grėsmių? Tai kam ruošėme infrastruktūrą šauktiniams priimti – leidome tam mokesčių mokėtojų pinigus, kam perkame šarvuočius, prašome NATO, kad dislokuotų savo karinius vienetus? Mažų mažiausiai tai atrodo keistai. Antra, kaip turėtų jaustis jaunuoliai, kurie užsirašė kaip šauktiniai ir po kurio laiko sužino, kad netarnaujantys jų bendraamžiai ateityje gali išsisukti nuo tarnybos? Tai demoralizuoja jaunus žmones ir pakerta jų pasitikėjimą valstybe. Estai kažkodėl problemų nedaro: kaip pas juos buvo įvesta šauktinių kariuomenė, taip ji ir yra.

Išskirtinė šių metų tema – pabėgėliai. Nėra šeimos, kuri nekalbėtų šia tema, ir nėra žmogaus, kuris neįžvelgtų čia problemos. Aišku, visuomenė susiskaldžiusi: dalis yra už tai, kad reikia priimti pabėgėlius ir kuo greičiau juos integruoti, kiti kalba, kad negalima to daryti savo žmonių socialinės įtampos didinimo sąskaita.

Šiuo metu žmonėms teigiama, kad neturime pinigų pensijų ir atlyginimų atstatymui po krizės, nes lėšos reikalingos šalies gynybai. Ar neatsitiks taip, kad atsiradus pabėgėliams dalis socialinių programų vėl bus atidėta? Ar per 30 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių, laukiančių socialinio būsto, iš kurių nemažą dalį sudaro jaunos šeimos, neteks to būsto laukti dešimt metų ilgiau?

Dar reikėtų paminėti padidėjusį mūsų valstybės energetinį nepriklausomumą – dujų terminalą ir energetikos jungtį su Švedija ir Lenkija. Tai didelis laimėjimas, rodantis, kad galų gale integruojamės į europinį elektros energijos tiekimo tinklą ir tampame jo sudėtine dalimi. Šiandien keista, kad buvo norima paskubomis statyti atominę elektrinę neatlikus studijos, kaip ta elektrinė bus integruota į Vakarų Europos elektros skirstomuosius tinklus. Žmonės balsavo, kad to nereikėtų daryti, o kiti iš jų tyčiojosi, juokėsi, bet dabar paaiškėjo, kad atominė elektrinė iš tikrųjų nėra pirmo būtinumo statyba.

Prisiminkime prieš kelerius metus kilusį triukšmą dėl skalūnų dujų gavybos. Buvo peršama mintis, kad trūks plyš reikia pradėti eksploatuoti Lietuvos skalūnų dujų telkinius, nors neaišku, ar jų ten iš viso yra. O jeigu yra, tai atsargų būtų tiktai 40–50-čiai metų. Buvo teigiama, kad tai gyvybiškai svarbus reikalas, susijęs su energetiniu nepriklausomumu. Ką mes turime dabar? Turime terminalą, daug didesnį, nei mums reikalingas, už jį labai brangiai mokame, bet dabar jau tikrai jokia skalūnų dujų gavyba čia, Lietuvoje, nereikalinga. Tai ar žmonės buvo kvaili, kad pasipriešino tai neišmintingai valdžios politikai?

2015-ieji taipogi ir savivaldos rinkimų metai. Šie metai ypatingi tuo, kad pirmą kartą tiesiogiai rinkti merai.

Tai istoriniai metai, nes mūsų valstybė po 25-erių nepriklausomybės atgavimo metų galų gale apsisprendė inicijuoti tiesioginius merų rinkimus – nusprendė pasitikėti žmonėmis.

Kai Seime buvo svarstomas klausimas dėl tiesioginių rinkimų, dirbau Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Būtent tas komitetas – pagrindinis tiesioginių merų rinkimų įstatymo projekto rengėjas. Teko matyti, kaip atskirų partijų atstovai, atėję su išankstine nuostata, šiame komitete negalėjo sutarti. Teko būti tam tikru derybininku, bandyti suderinti skirtingas pozicijas, kad būtų priimtas optimaliausias variantas. Nenoriu perdėti savo vaidmens, bet man tikrai buvo lengviau to imtis negu kitiems, jau eilę metų sprendusiems šį klausimą, bet nesugebėjusiems surasti sprendimo būdų.

Tuomet Rasa Juknevičienė bandė Seimo narius įbauginti tiesioginiais merų rinkimais – girdi, pas mus žmonės dar nėra pilietiškai sąmoningi. Kai kurie, tame tarpe ir Andrius Kubilius, kalbėjo, kad Vilniuje gali išrinkti netgi Valdemarą Tomaševskį. Bet, kaip parodė tiesioginiai merų rinkimai, žmonės yra protingesni už jais nepasitikinčius politikus ir sąmoningumo jiems tikrai pakanka. Tarp tiesiogiai išrinktų merų nebėra tokių veikėjų kaip Vytautas Šustauskas, kuris buvo renkamas ne tiesiogiai, o tik tarpusavy susitarus partijoms.

Aišku, pirmiausia norėtųsi, kad mūsų miesto valdžia, judėjimo KARTU išrinktas meras ir tarybos nariai, nepamirštų vieno: jie savo savivaldos rinkimų programoje pirmu punktu įrašė – reali savivalda. Ten buvo parašyta, kad turi atsirasti seniūnijos, padidėti seniūnaičių skaičius ir, tai yra svarbiausia, – prieš priimant sprendimus turi būti tariamasi su žmonėmis: tiek kalbant apie mokyklų optimizavimą, kultūros įstaigų sujungimą, tiek ir apie reorganizaciją. Jeigu išliks tik kabinetinis bendravimas, po vieną pasikviečiant įstaigų vadovus ir su jais pasikalbant bei juos įtikinant, kad turi elgtis taip ir ne kitaip, tai nebus naujovė. Sprendimai turi būti priimami tariantis, o ne imituojant tarimąsi.

Seime svarstyta Civilinio kodekso pataisa dėl dirbtinio bei pagalbinio apvaisinimo reglamentavimo. Kaip Jūs pasisakote šiais klausimais?

Paradoksas, bet prieš artėjant Jėzaus Kristaus gimtadieniui, Seime svarstomas įstatymo projektas, susijęs su gyvybės pradėjimu. Galime ginčytis, ar gyvybė iš Dievo, ar ne, bet visi sutinkame: kad gimtų žmogus, jo gyvybė turi prasidėti. Ir gyvybė prasideda nuo pat pirmųjų akimirkų – nuo embriono. Svarstoma, nuo kada jis tampa saugotinu. Vieni sako: kelių savaičių – jis dar ne gyvybė. Krikščionys tiki, kad gyvybę saugoti reikia nuo pradėjimo… Iki šiol mūsų Civiliniame kodekse įrašyta, kad pagalbinio apvaisinimo reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Jau esu minėjęs, kad prieš keletą savaičių buvo bandymų šią situaciją supaprastinti ir Seimą savotiškai atriboti nuo šios srities kontrolės. Siūlomame įstatymo projekte atsirado nuostata pagalbinio apvaisinimo klausimus priskirti tik Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai. Tokiu būdu visiems, iš dirbtinio apvaisinimo darantiems verslą, sudaromos palankesnės sąlygos daryti biznį iš žmogaus gyvybės pradėjimo. Juk jiems bus daug paprasčiau susitarti su ministerijos klerkais negu su skirtingų pažiūrų Seimo nariais.

Keisčiausia, kad tarp seksualinių revoliucionierių atsiranda ir A. Kubiliaus pavardė. Kai paskutinį kartą buvo balsuojama dėl šio įstatymo projekto pateikimo, tik vienas balsas lėmė, kad šis įstatymo projektas būtų svarstomas. Ir šis balsas buvo A. Kubiliaus. Matyt, konservatorių vairininkas tokiu būdu nusprendė pasukti partijos klibantį vežimą liberalaus rinkėjo link, stengdamasis iš paskutiniųjų padidinti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos populiarumą.

Seimo narys socialdemokratas Domas Petrulis Studentų dienos proga, orientuodamasis į liberaliai nusiteikusį jaunimą, vaikštinėjo po bendrabučius su prezervatyvais – gal greitai išvysime ką nors panašaus ir A. Kubiliaus aplinkoje?

Gruodis – mėnuo, kai bendruomenės, kolektyvai buriasi ir džiaugiasi buvimu kartu. Gruodžio 20 d. Panevėžio bendruomenių rūmuose dalyvavote advento popietėje „Išganytojo belaukiant“.

Gavau kvietimą, kuris skambėjo taip: „Panevėžio kraštotyros muziejus kviečia tremtinius, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius ir jų draugus bei bičiulius į advento popietę „Išganytojo belaukiant“.“

Mane patikino, jog renginys bus skirtas tremtiniams, politiniams kaliniams, kurie dalinsis prisiminimais, todėl su malonumu atsiliepiau į kvietimą pabūti su žmonėmis, kurie dėl Lietuvos iškentę tiek daug, bet išliko tvirčiausia mūsų visuomenės dalimi.

Advento popietės pradžioje buvo pristatytas Rasos Juknevičienės pakviestas ansamblis iš Zanavykų krašto. Po sudainuotos gražios dainos ansamblio vedėja paslaptingai pasiūlė aplankyti Lietuvos širdies kambarius. Pamaniau, kad tai labai gražus poetinis būdas pakalbėti apie vieną ar kitą tremtinį, politinį kalinį, jų išgyvenimus… Deja.

Skambant gražioms dainoms, buvo netikėtai atvertas Valstybės kambarėlis, o jis, pasirodo, skirtas tik Rasai Juknevičienei. Antrasis – Tėvynės kambarėlis – iš anksto buvo rezervuotas Arvydui Anušauskui. Jaunystės kambarėlyje renginio vedėjai įkurdino Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę… Taigi kaip Lietuvos širdies kambarėlis, taip TS-LKD partijos kandidatas į būsimą Seimą…

Advento popietė, be renginio organizatorių žinios, tiesmukiškai buvo paversta konservatorių rinkiminiu šou „Naujų išganytojų belaukiant“, buvusiam konservatorių merui Vitalijui Satkevičiui ir vicemerui Maurikijui Grėbliūnui pritariamai skanduojant „Mes nugalėsime kartu“.

Jei tai būtų buvę padaryta už Konservatorių partijos pinigus, tai tiek to, bet šis renginys finansuotas iš miesto savivaldybės biudžeto lėšų. Bet ar kas nors jų atsiklausė, kad tai bus panaudota konservatorių rinkiminės kampanijos pradžios šou?

Tremtiniams ir politiniams kaliniams šio renginio metu nebuvo suteiktas žodis. Jų vaidmuo buvo pasivaišinti savo atsineštomis vaišėmis ir labai gražiai nusifotografuoti šalia Rasos Juknevičienės, Arvydo Anušausko ir kitų. Toje masinėje scenoje jiems tiko politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus vadovas Algimantas Čeponis, kurį jie pavasarį išmetė iš savo partijos kaip nepatikimą su dar trimis Konservatorių partijos nariais, išdrįsusiais prisijungti prie judėjimo KARTU formuojamos valdančiosios „Koalicijos Panevėžiui“. Pasirodo, šventėms šis žmogus yra tinkamas, nes jo dėka gali būti šalia kitų politinių kalinių, tremtinių, o kai nereikia fotografijos, tai galima vos ne kojas į jį valytis. Štai tokia pas mus „naujų išganytojų“ politinė kultūra.

Karti patirtis, bet tai ne vienintelis kalėdiniu laikotarpiu vykęs renginys. Kokiais įvykiais, jubiliejais Panevėžyje galėtumėte pasidžiaugti?

Artėjančios šventės atveria mūsų širdis gerumui ir dovanoja stebuklus vienas kitam. Gruodžio 12 d. vyko dešimtoji jubiliejinė „Maltiečių sriubos“ akcija, kurią organizavo ilgametė jos vadovė Virginija Vainikevičienė. Lenkiu galvą prieš jos kantrumą, atkaklumą. Gerą įspūdį šiek tiek temdė maltiečių šalikais apsigaubę mano jau minėti politiniai veikėjai, kurie eilinį kartą iš tokio švento dalyko padarė sau rinkiminį šou. Tačiau tegul tas deguto šaukštas medaus statinės negadina.

Praėjusį penktadienį ne tik Panevėžį, bet ir visą Lietuvą pradžiugino „Ąžuolo“ progimnazijos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Miško meistreliai“ suorganizuota lesyklėlių akcija, kurios metu buvo renkamos aukos močiutei, auginančiai dvi anūkes, viena iš jų turi negalią.

Šio būrelio vadovas Romas Kupčinskas džiaugiasi, kad šiemet lesyklėlės išseko labai greitai: per keliolika minučių vaikai išdalino visas 130 lesyklėlių ir surinko pakankamą pinigų sumą.

Sekmadienį Sporto rūmuose vyko Aukštaitijos krepšinio mokyklos šventė, kurioje šurmuliavo darželinukai su tėveliais. Du jauni krepšiniu gyvenantys panevėžiečiai – Žydrūnas Kuodis ir Linas Kivyta – prieš kelis metus suprato, kad jei patys nieko nedarys, tai krepšinio Panevėžyje nebeliks. Jie savo iniciatyva subūrė žmones ir įsteigė Aukštaitijos krepšinio mokyklą, kurioje krepšinio paslapčių šiuo metu mokosi 7 500 3–9 metų amžiaus vaikų penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Vien tik Panevėžyje krepšiniu užsiima 500 tokio amžiaus vaikų. Aukštaitijos krepšinio mokyklos įkūrėjai kartu su treneriu Rūteniu Paulausku ir kitais treneriais pirmieji Lietuvoje pradėjo sėkmingas krepšinio treniruotes darželyje. Jie padarė tai, ko Lietuvoje dar nebuvo.

Manau, būtent tokie žmonės mūsų miestą ir daro patrauklų jaunoms šeimoms, neleidžia jam pasenti.

Prieš savaitę apdovanoti 2015-ųjų Metų panevėžiečiai. Jūs taipogi dalyvavote šiame gražiame padėkos Metų panevėžiečiams vakare.

Galiu pakartoti, ką pasakiau per metų panevėžiečių apdovanojimo ceremoniją: mes visi norime, kad Panevėžys taptų svajonių miestu. Jis toks bus, jei jame gyvens žmonės, norintys svajoti. Metų panevėžiečiais tapo tie, kurie ne tik nori svajoti, bet tomis svajonėmis uždega ir kitus. Tai Danutė Kriščiūnienė, Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė, klubo „Veiklios moterys“ prezidentė; Algimantas Mykolaitis, buvęs lengvosios atletikos treneris, Virgilijaus Aleknos pirmasis treneris; Nerijus Olšauskas, verslo bendruomenės atstovas, kurio elektros laidais naudojasi geriausi ir garsiausi automobilių gamintojai; Saulius Saladūnas, garsus ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje fotomenininkas; ir Bronė Slapšienė, Panevėžio „Liekupio“ bendruomenės pirmininkė, aktyvi „Gražinkime Lietuvą“ klubo narė.

Be abejo, sulaukėme kritikos, kad iš penkių nominantų yra net du žmonės, dalyvavę savivaldos tarybos rinkimuose ir buvę KARTU sąraše. Bet juk mes į sąrašą ir kvietėme pačius geriausius. Prisipažinsiu, kad visi Metų panevėžiečiai atitinka judėjimo idėją, nes jie visada aukojo save Panevėžiui nepataikaudami jokiai miesto valdžiai.

Laukiame švenčių. Kuo ypatingas adventas Jums?

Adventas – laukimo metas, kai turi viską permąstyti. Reikia tam tikro dvasinio nusiteikimo ir ritmo. Prisipažinsiu, tai yra nelengva. Nes vis bėgi, bėgi kaip per byrantį smėlį. Norisi sau ir kitiems palinkėti atrasti šv. Kalėdų ramybę ir džiaugsmą.

Kalbėjosi Viktorija Polzunovaitė