Nepriklausomybė – didysis mūsų išbandymas

Sovietmečiu žmogui reikėjo gyventi, išgyventi, pragyventi, išlikti. Tai ne tik epitetai. Net tokiomis sąlygomis privalėjai išlikti žmogumi. Okupuoto laiko  kompromisai atvedė į bekompropmisinę laikyseną Atgimimo metais. Bet galima buvo pasielgti ir radikaliau. Tai liudija  Sąjūdžio istorija.

      Sovietų Lietuvoje būta sąlygų formuotis aukšto intelekto kūrėjui. Sovietmečio  sąlygas skatino pasipriešinimą žmogaus dvasios pavergimui. Kai buvo peržengtos priešinimuisi leistinos ribos – kūrėjas turėjo palikti Lietuvą – emigruoti. Likę Lietuvoje ieškojo kompromiso. Kitaip galėjai atsidurti net beprotnamyje, nusigerti, nusižudyti. Bet ne visi žudėsi, ėjo iš proto. Rinkosi kitą gyvenimo kelią. Kultūrininkas Juozas Keliuotis du kartus buvo ištremtas, sugrįžęs į Lietuvą, pasirinko nebendradarbiavimo kelią su sovietų valdžia.  Kuris kelias buvo priimtiniausias – jau buvo kiekvieno žmogaus apsisprendimas.

        1966 m. straipsnyje apie likusius Lietuvoje žinomas išeivijos filosofas Juozas Girnius rašė: „Tėvynėje pasilikusieji yra ne raupsuotieji, o nelaimingi […]. Galime jų dalią užjausti, o ne juos pačius teisti. Nebuvo mūsų nuopelnas palikti tėvynę, dar labiau nebuvo jų kaltė likti tėvynėje. Iš toli mes neturime nei teisės krašte likusiuosius, nei duomenų spręsti, kur tikras okupantui parsidavimas, ir kur tik neišvengiamas savisaugos prisitaikymas“.   

       Filosofas Juozas Girnius (1915-1994) 1949 m. pasitraukė į JAV ir gyveno Bostone.  Jis pastebėjo, kad „ patriotizmas visų pirma turi būti gyvenamas, o ne skelbiamas“. Tai aktualu ir šiandien Lietuvoje.  

      Jaunieji dabartiniai mūsų sovietologai, įnikę teisti rašytojus, kitus kultūrininkus, pasiklausę sovietmečio radijo žmonių balsų.  Patiems negyvenusiems tuo metu sunku suvokti tą okupuotą laiką. Šiandieninis mūsų žinojimas apie ankstesnius laikus veda šalikelėn, o ne  link tiesos.   

       Radijas, televizija buvo verčiami ir paversti vienu svarbiausiu propagandos įrankiu.  Dabar vėl bandoma politizuoti Lietuvos radiją ir televiziją, apriboti žiniasklaidos laisvę prisidengus viešumo ir skaidrumo principais. Ar vėl neatgims tie patys žodžiai – prisitaikymas, patarnavimas, tik jau dabartinei, savai valdžiai…

      O gal iš tikrųjų esame savųjų pavergti? Bent jau dvasioje. Žmonių sąmonė sąmoningai jaukiama. Peršama mintis, kad niekas negali pasakyti, kas yra kultūra, švietimas, menas ir dėl to negalime susitarti…

       Kalbininką Joną Kazlauską pražudė sovietinis saugumas 1970 metų spalio mėn.  Poetą, Lietuvos atgimimo šauklį,  Justiną Marcinkevičių sugniuždė savųjų mesti kaltininmai jau 1991 m. vasarą. Ir tam pabaigos nėra iki šiol. „Plakami ne prisitaikėliai, o gabesni, pelniusieji autoritetą tada ir paskatinusieji tautos prisikėlimą.  Kas tai? Aikštelės valymas naujiems, per ankšta?“ (Valentinas Sventickas). Dar 1970 m. poetas Alfonas Maldonis rašė:

Ir kuo skaudesnis smūgis-

Tuo skardesnė

Kraujo banga ir balsas

Virpa mumyse. 

       Menas yra kuriančiojo gyvenimas. Ne tai, kas pigiai perkama ir parduodama. Bet kaip be to pragyventi?  Kultūra ir švietimas žadėta būti valstybės prioritetu. Liko vien tik skambūs žodžiai?

       Žmonės, apimties netikrumo, ne kūryba rūpi, o rūpestis kaip toliau gyventi, pragyventi, išgyventi, išlikti žmogumi. Vėl grįžome prie tos pačios minties. Žmogaus gyvenimas žemėje yra vienas.

      Gyvenimas stipresnis už įvairias nuomones ir vertinimus. Lietuva buvo okupuota 1940 m. birželį, bet iki šiol jaučiame jos pasėkmes. Šviesios atminties rašytojas Romualdas Granauskas ramino kelyje sutiktą verkiančią merginą : „Niekada neverk, kai skauda. Niekas nesupras. Sukąsk dantis ir eik“. Bet ar nuo bus lengviau?

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas