Komentaras - 2015-03-12

Norint socialinės pažangos – reikia investuoti į jaunimą

Žvelgdamas į 25-erių metų Lietuvos kelią, Romas Sakadolskis ragina atsigręžti į Suomijos patirtį.

Vidmantas Valiušaitis, Radijo stotis “Laisvoji banga”

Paprašytas apžvelgti Lietuvos valstybės 25-erių metų kelią, Vytauto Didžiojo universiteto žurnalistikos katedros dėstytojas, buvęs “Amerikos balso” radijo lietuvių redakcijos vadovas Romas Sakadolskis “Laisvosios bangos” eteryje sakė, kad mes nesame nei labai atsilikę, nei gyvenam užkampyje, tačiau atsisakyti mąstymo, kad valstybę galima kurti ir visuomenę keisti “pigiai”.

– Kokie didžiausi Lietuvos pasiekimai per 25-erius Nepriklausomybės metus, kokios pagrindinės nesėkmės?

– Tarp svarbiausių pasiekimų – Lietuvos išorinis saugumas. Nepaisant Rusijos dabartinių veiksmų ir mūsų geografinės padėties neramioje Europos dalyje. Vis dėlto dera pažymėti: mūsų sienos su kaimynais yra sutvarkytos. Ir ypač – su Lenkija. Priklausome Vakarų struktūroms – NATO ir Europos Sąjungai. Įsivaizduokime, kaip atrodytų Lietuvos perspektyvos, kaip mums atrodytų Rusija ir mūsų likimas, jeigu nepriklausytume NATO ir ES? Sakyčiau, kad šie dalykai yra tarp didžiausių Lietuvos pasiekimų.

Tarp didžiausių Lietuvos nesėkmių, sakyčiau, yra nesugebėjimas sukurti modernios, pilietiškos, savimi pasitikinčios visuomenės. Man atrodo, mes, lietuviai, vis dar gyvename apkasuose, mes dar “ginamės”. Suprantu kodėl taip yra, turint galvoje mūsų istoriją. Tačiau pasaulis pasikeitęs, tas puslapis užverstas. Ir man atrodo, kad mes, kaip visuomenė, nesame tinkamai pasiruošę gyventi XXI amžiaus Europoje. Ruošiames, iš esmės nėra tai tragiška. Tačiau pagalvojus, supranti, kad nėra tokios pilietiškos visuomenės, kurios galima buvo tikėtis, ir apie kurią kadaise kalbėjo Meilė Lukšienė, kiti Lietuvos šviesuoliai. Tokios visuomenės šiandieną dar neturime.

– Esate, galima sakyti, ir Amerikos, ir Lietuvos žmogus, galite lyginti. Dabar girdėti balsų, esą kopijuojame Ameriką, einame jai iš paskos, keliaklupsčiaujame, bandome mėgdžioti…

– Ne, nesakyčiau, kad Ameriką mėgdžiojame ar einame jos keliu. Man atrodo, einame Europos keliu. Europa turi savo kelią, kuris skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kelio. JAV atskirtos vandenynų – Atlanto ir Ramiojo, – jų geopolitinė padėtis visiškai kitokia. Be to, labai sunku yra lyginti nykštukinę Lietuvą su Jungtinėmis Valstijomis. JAV yra imigrantų šalis. Jos pamatas – anglosaksų arba Didžiosios Britanijos politinis, teisinis, socialinis paveldas. Ten yra Amerikos intelektualinis ir kitoks svorio centras. Lietuvos padėtis yra visiškai kita. Ji yra tarp Rytų ir Vakarų, kiti net sakytų tarp Šiaurės ir Pietų. Vienaip ar kitaip, Lietuva integruojasi į Europą ir Eurpos gyevnimą. Ji daugiau dairosi Briuselio nei Vašingtono. Ir aš visai nenustebęs, kad ji taip daro. Ji daugiau dairosi Berlyno nei dairosi Niujorko.

– Dabar Lietuva išsilaikė ilgiau nei tarpukarinė. Kuriose srityse pažangos daugiau padaryta tarpukariu, kuriose – dabar?

– 1918 metais pradėta beveik nuo nulio. Tada bet kokia pažanga buvo didelė pažanga. Ekonominiu požiūriu tada šoktelėta sąlygiškai toliau nei per pastarusoius 25-erius metus. Tačiau turėkime omenyje, kur buvo pradėta. Tuo pat metu buvo daug problemų, kurios nebuvo išspręstos ir labai rimtai kenkė Lietuvos gyvenimui. Nesugebėta sureguliuoti santykių su kaimynais. Spaudos laisvė buvo problemiška sritis. Po 1926 metų perversmo demokratiniai idealai padėti į šalį. Šiandien spauda sąlyginai laisvesnė. Šiandien demokratija labiau įtvirtinta. Lyginant šiuos laikotarpius – prieš karą ir dabar, nuo 1990-ųjų – sunku pasakyti kada daugiau pažangos padaryta. Gabūt, sakyčiau, daugiau pažangos padaryta šiandien. Kadangi mes kitoje vietoje pradėjome.

– Kaip atrodo Lietuvos pasiekimai greta kitų Baltijos šalių, Rytų Europos valstybių?

– Mano nuomone, Lietuva, Latvija ir Estija eina daugiau ar mažiau tuo pačiu keliu. Yra ir skirtumų. Latviams kartais sunkiau sekasi su pilietine visuomene netgi negu lietuviams. Estams geriau sekasi siekti novatoriškumo. Jų bendruomenė atrodo labiau susiklausiusi. Bet reikia pripažinti, kad jie turi stiprų užnugarį – „pusbrolius“ suomius. Nei Latvija, nei Lietuva to neturi.

Rytų Europoje apskritai yra visko. Pavyzdžiui, Vengrija. Valdančioji Fidesz partija, jos vadas Viktoras Orbanas. Vengrija turi daug problemų. Turint galvoje jos tradicijas – 1956 m. sukilimą prieš komunistinį režimą ir pan. Lietuva išvengė tokių problemų, kurias sau susikūrė Vengrijos valdžia. Man atrodo, kad tai didelis pliusas Lietuvai. O kaimynei Lenkijai galime pavydėti daugelio dalykų. Vien jau tai, kad jų yra dešimt kartų daugiau nei mūsų. Tarp Lenkijos pasiekimų, pasižiūrėjus iš mūsų, žurnalistų, virtuvės, jų spaudos įvairovė didesnė, profesionalumas žymiai aukštenis nei pas mus. Visko yra Rytų Europoje. Bet aš nemanau, kad mes esame kažkaip labai atsilikę, gyvenam kažkokiam užkampyje. Mes žengiame kartu su kitais, pamažu integruojamės į Europos struktūras. Ne tik stebime jas iš toliau, bet dirbame kartu su kitais europiečiais, siekdami bendrų ES tikslų. Kad ir energetikos, pavyzdžiui, srityje…

– Kas labiausiai trukdo siekti spartesnės socialinės pažangos?

– Čia sunkus klausimas. Bet jeigu reikėtų rinktis kažkokią bendrą mintį, reikėtų, sakyčiau, atsisakyti mąstymo, kad valstybę galima kurti ir visuomenę keisti pigiai – tikėtis deramos kaitos be didesnių investicijų. Verta atkreipti dėmesį į tokias sritis, kaip švietimas. Pasižiūrėkime į Suomijos patirtį. Ten mokytojas yra ne tik prestižinė profesija, bet mokytojo darbą gali dirbti tik labai aukštus reikalavimus atitinkantys žmonės. Mums iki to dar toli. Daug kas sako, kad švietimas keičia žmonių gyvenimą. Jeigu reikėtų kalbėti apie pažangą visuomenėje – socialinę ar ekonominę pažangą, –vienas iš pagrindinių stabdžių, sakyčiau, yra tai, kad mes manėme, jog valstybę galime kurti daug į ją neinvestuodami. O iš tiesų į ją investuoti reikia daug – tiek pinigų, tiek žmoniškųjų išteklių. Dabar tai suvokiama geriau nei anksčiau. Tačiau praėjo jau daug laiko, labai daug laiko prarasta. Bet prarasta ne viskas. Yra būsimos kartos. Yra Meilės Lukšienės idėjos. Ir ne vien jos, taip pat ir jos bendraminčių idėjos. Jos niekur nedingo. Pagaliau tam tikrus dalykus galbūt metas kurti iš naujo. Aš sakyčiau, kad investicija į vaikus, į jaunimą, atsigręžus į Suomijos patirtį, mums būtų labai geras pavyzdys.

 

Laisvoji_banga1


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: