Nostalgija – praeičiai, kūrėjai – ateičiai

Projektas „Jaunųjų kūrėjų tribūna „Nevėžis“ nėra konkursas, čempionatas ar varžybos. Tai tiesiog galimybė vaikui, paaugliui ar jaunuoliui pabandyti viešai prašnekti nekasdiene kalba, savais atrastais (!) žodžiais, apie tai, kas labiausiai rūpi ar kirba viduje. Arba iliustruoti sau artimą bendraamžio kūrinį.

Projekto autorių įsitikinimas toks: visi gimsta kūrėjais, tik, jei tokia Dievo dovana nėra puoselėjama, laikui bėgant, ji atimama. Todėl kasmet projekto misijos šūkis „pastebėk kuriantį“ įgauna vis platesnę prasmę – pastebėk kuriantį, paskatink galintį ir norintį kurti. O kas gi tą misiją vykdyti gali geriau nei Mokytojas?

Prieš pat Kalėdas projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sumanytojai nutarė pakalbinti Mokytojus, kurie jau tapo tikrais partneriais. 2016 metais jų jau buvo 25!

Kai kuriuos juos šventiniame šurmulyje pavyko užtikti ir visiems uždavėme tokius klausimus:

1. Jei įvyktų Kalėdų stebuklas, ir vėl atsirastumėte mokyklos suole, ar pasirinktumėte galimybę išbandyti savo kūrybines galias tribūnoje NEVĖŽIS?
2. Projektas „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ turi devizą „pastebėk norintį kurti“. Vienas kitas skeptikas apie tai sako, jog „gaminame“ grafomanus. Ką Jūs manote?
3. Kaip, Jūsų manymu, galėtų tobulėti projektas, gal reikia papildomų elementų, padrąsinimo ar panašiai ?

Dėkojame Mokytojams už atsakymus.

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja ADELĖ SAMUOLIENĖ:

1. Pavydžiu mokiniams galimybės naudotis tribūna NEVĖŽIS. Besimokant mokykloje, mano eilėraščiai buvo spausdinti rajoniniame laikraštyje, o publicistika ne tik rajoniniame laikraštyje, bet ir „Moksleivio“ žurnale. Jei dabar būčiau mokinė, tikrai nepraleisčiau progos išbandyti savo kūrybines galias tribūnoje NEVĖŽIS.
2. Nemanau, kad šis projektas ugdo grafomanus. Bandydamas aprašyti, ką jaučia ir regi, mokinys pamato, kad nėra lengva visam tam suteikti tinkamą žodinį pavidalą. O tokiu atveju jis labiau vertina ir kitų parašytą tekstą. Šio projekto tikslas nėra išauginti rašytojus ar poetus, tad jo misija šiais, technologijų įsigalėjimo, laikais bent trumpam atitraukti jauną žmogų nuo virtualaus pasaulio ir pasigilinti į savo vidinį pasaulį yra verta tęstinumo.
3. Nežinau, ką begalima daugiau padaryti, negu daro šio projekto sumanytojai. Nebent organizuoti „Almanacho“ sutiktuvių šventę ne per gripo epidemijas…

Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja LIUDMILA PUTAUSKIENĖ:

1. Paskatintai mokytojos tokiuose konkursuose (tuo metu nevartojom žodžio „projektas“) teko dalyvauti ir būti įvertintai. Poete netapau, tačiau su literatūra susidraugavau visam gyvenimui.
2. Skeptikai visada labai griežti ir kategoriški. Manyčiau, kad turėtume džiaugtis, kad dar yra mokinių, kuriems kūryba – savojo „aš“ paieškos. Smagu, kad projektas pastebi kiekvieną norintį kurti. Neįstato jo į kažkokius griežtus rėmus, kad šis pasijustų nevykėliu ir užsisklęstų…
3. Mano nuomone, viskas gerai.Mums parodomas dėmesys – sulaukiame pakvietimo, priminimo ir paskatinimo.

Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja IRENA SAVICKIENĖ:

1. Taip. Būtinai, nes jaunam žmogui būtina, kad jį pamatytų ir išgirstų.
2. Nepritariu skeptikų nuomonei. Pirmiausia dėl to, kad kuriantis žmogus – tai ne griaunantis žmogus. Juk gebėjimas pažadinti savo kūrybines jėgas, jas realizuoti – svarbu bet kokios profesijos žmogui. Be to, projektas būtinas mūsų ramiam ir kiek apsnūdusiam miestui. Tai, ko gero, vienintelė galimybė pastebėti turtingesnio dvasinio pasaulio vaikus, pasidžiaugti jų kūryba. Ir visai nesvarbu, kokį tolimesnį kelią jie pasirinks, tačiau jų biografijoje bus ,, kūrybinis laikotarpis“. Su kokia nostalgija tokį savo gyvenimo tarpsnį prisimena į mokyklą atėję mano mokinių tėveliai!..
3. Pirmiausia norėčiau padrąsinti ir palinkėti neprarasti tikėjimo savo darbo prasmingumu. Ką galėčiau patarti? Gal galėtumėte įsiprašyti su kūrėjų komanda į mokyklas (bent jau gimnazijas). Taip praplėstumėte ne tik savo kūrybines, bet ir geografines erdves.

Penktosios gimnazijos mokytoja BEATA VIEDERIENĖ:

1. Ko gero, nepasirinkčiau, nes neturiu tiek drąsos, kiek turi dabartinis jaunas žmogus. Mane, mano kartą labai dažnai stabdo „o jei nepasiseks?“. Man būtų sunku būti tokia drąsia, kokius matau savo mokinius – veržlius, pasitikinčius, novatorius.
2. Juk pastebime tuos, kurie tikrai yra verti pastebėjimo. Aš džiaugiuos, kad Jūs sukūrėte tokią nišą, kur gali žengti ir pradedantis, kuriam reikia stimulo, pastebėjimo, ir tvirtai žinantis, ko nori iš kūrybos. Manau, kad kartais tik tokio postūmio, kurį suteikia TRIBŪNA, ir tereikia kuriančiajam, kad save padrąsintų, surastų…
3. Juk kiekvieną kartą į projektą ateina vis nauji žmonės, ir kiekvieną kartą jiems tai būna nauja, netikėta. Padrąsinimą gauna iš savo mokytojų, o viešumą pasiūlote Jūs, ko dar norėti? Tai didžiulis darbas, tai neįkainojams indėlis į jauną žmogų – galbūt į didį ateities kūrėją.
Sėkmės Jums.

Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja AUŠRA VAITKIENĖ:

1. Jeigu mano mokytoja papasakotų man apie šį projektą, pasakytų, kad jis suburia kuriantį miesto jaunimą, kad kiekvienais metais yra išleidžiamas „Jaunųjų kūrėjų almanachas“, kurį kiekvienas kūrėjas gauna dovanų, sudomintų, pasiūlytų išbandyti savo kūrybines galias, paaiškintų, ką žmogui suteikia kūryba, ką geras kūrinys duoda kitam, išbandyčiau.
2. Manau, kad pastebėti norintį kurti vaiką, paskatinti tuos, kurie norėtų kurti, bet nedrįsta, – mokytojo pareiga. Pareiga ir paaiškinti, koks kūrinys geras ir koks ne. Neįžeisdamas, nenumušdamas ūpo kurti, mokytojas privalo pasakyti, kad kūrinėlis silpnas, jeigu jis toks yra. Norintis kurti turi tobulėti.
3. Gal dažniau susitikdami įvairiuose renginiuose (pvz., miesto jaunųjų muzikantų koncertuose, įvairiose parodose, muziejuose, bibliotekose, kino teatruose ir kt. ) projekto dalyviai, miesto jaunieji kūrėjai, labiau susidraugautų, paragintų kurti savo draugus, gal tuose renginiuose gimtų kūrybinės mintys. Gali būti, kad ne visi miesto mokiniai žino apie šį projektą. Gal įdomus, įtaigus plakatas apie „Jaunųjų kūrėjų tribūną“, kabantis visose mokyklose, suburtų dar didesnį jaunųjų kūrėjų būrį?

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokytoja REGINA GRUBINSKIENĖ:

1. Savo mokinius visada skatinu nebijoti viešumos – jeigu rašai eilėraštį ar novelę, tai rašai ne sau, o kitam, t. y. skaitytojui (sau – dienoraštį), tad pasitikrinti, kaip tavo kūrinį perskaito ar kaip išgirsta, įdomu ir naudinga. Tribūna „Nevėžis“ suteikia tokią galimybę Panevėžio krašto jauniems kūrėjams. Be abejonės, jei būčiau tokia (jauna kūrėja), pasinaudočiau šia tribūna.
2. Jei grafomanu vadiname tiesiog menką rašytoją, tai jauniems kūrėjams dar nereikėtų šios sąvokos taikyti – juk jie ieškojimų kelyje, jie tik bando išreikšti save meniniu žodžiu. Taip ir reikėtų žiūrėti į pradedančiuosius kurti – vėliau viskas išsigrynins: vieni ras savyje tikrąjį kūrėjo pašaukimą, kiti rašymą numes į šoną kaip nepateisinantį asmeninių (ar skaitytojų) lūkesčių. Viešumas kaip tik ir padeda jaunam literatui įsivertinti. Pagaliau šalia yra mokytojas, kuris arba skatina rašyti (gabų mokinį), arba pristabdo (neįžvelgdamas kūrėjo potencialo).
3. Projektą galima ir tobulinti. Manyčiau, galėtų vykti jaunųjų kūrėjų susitikimai (ne tik laikraščio puslapiuose), naudinga būtų išgirsti (perskaityti) ir kitų vertinantį žodį. Kai sakoma iš šalies – labiau suklūstama, nei tą patį pasakytų mokytojas.

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja EMILIJA GEDRAITIENĖ:

1. Visgi manau, kad bandyčiau skelbti ir savo kūrybą. Juk kažkada paauglystėje bedradarbiavau spaudoje, buvau net Jaunoji korespondentė iš Šiaulių krašto.
2. Manau, kad moksleiviams smagu skaityti savo ir kitų kūrybą. O pats procesas – tai ir netikėti atsivėrimai, ir psichologinė iškrova, ir galimybė įprasminti save. Tik suaugusieji labai greiti kritikuoti. O vaikai juk turi pereiti savo augimo kelią, kūryba jiems padeda. Kartais mokiniai tik po keliolikos metų tai suvokia. Štai neseniai J. Masiulio knygyne knygeles vaikams pristatė mūsų mokyklos, tada dar 18-osios vidurinės, mokinė Neringa. Dabar ji turi ir kūrybinį vardą Neringa Tik, bet garsiai pasidžiaugė, kad kažkada jos mokyklinė kūryba įvertinta „Prozos rudenėlyje“. Tai liudija, kad turime džiaugtis randančiais žodžių pasaulį ir įsileidžiančiais į jį.
3. Projektas, už kurį mes, mokytojai, labai dėkingi iniciatoriams, ir taip įdomus, ir jau tampa tradicinis. Ką pasiūlyti? Gal galėtų įvykti susitikimas su „Nevėžio“ pirmojo almanacho autoriais? Arba, pavyzdžiui, pristatymo renginyje smagu būtų išgirsti iš „Nevėžio“ išaugusiųjų mintis.

Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos mokytoja AUŠRA INDRIŪNIENĖ:

1. Taip.
2. Manau, kad tik kuriantis žmogus yra gražus. Jei žmogus nori rašyti – terašo, o laikas parodys, ar jis viso labo grafomanas. Neskatindami rašyti galime pražiopsoti talentą.
3. Mano mokiniai labai veržiasi į radiją, nori būti dažniau matomi, išgirsti.

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja JOLANTA BALTIENĖ:

1. Jei būčiau mokinukė, turbūt pabandyčiau kurti. Žinoma, tai daryti būtų lengviau, jei paskatintų mokytojas, jei pastebėtų mano „kūrybinę gyslelę“.
2. Nepritariu skeptikų nuomonei, jog pastebėję ir paskatinę mokinius kurti, „gaminame grafomanus“. Juk daugelis kuriančių vaikų rašo ne bet ką ir ne bet kaip, dėsto mintis savitai, pasirenka tinkamą raišką. Jų kūryba – jų dvasinio pasaulio atspindys, vertybių suvokimas, požiūris į gyvenimą, žmogų ir patį save. Todėl manau, jog reikia tik džiaugtis ir sveikinti visus, kuriems nesvetimas kūrybos pasaulis, kurie jaučia žodį, tiki savimi ir jaučia moralinį pasitenkinimą kūrybiniame procese.
3. Projekto organizatoriams norisi kuo nuoširdžiausiai padėkoti – Jūsų sumanymas spausdinti mokinių darbus miesto laikraštyje – didelė paskata kuriančiajam. Viena yra rašyti tik sau ar savo kūrybą viešinti tik mokykloje, visai kas kita – „išplaukti į platesniuosius vandenis“. Juk mokinio aplinka – ne tik mokykla. Todėl puiku, kai vaiko kūryba gali pasidžiaugti tėveliai (gal net jų bendradarbiai), seneliai, draugai. Siūlyčiau pastebėti kuo daugiau kūrėjų ir apdovanoti atminimo dovanėlėmis ne tik laureatus, bet visus kuriančius „Nevėžiui“.

J. Balčikonio gimnazijos mokytojas EGIDIJUS MIKNEVIČIUS

1. Vargu. Esu kažkada parašęs vieną eilėraštį, bet nebuvo jokio noro jo viešinti. Gal drąsos atsiranda, kai sukuri bent du?
2. Manau, jog dėti žodį prie žodžio, kad išeitų sklandus sakinys, o keli susiję sakiniai reikštų kokią nors (tegu ir nelabai svarbią, nelabai originalią) mintį – jau yra kūryba. Jaunam žmogui tai padaryti nėra lengva. Reikia tik džiaugtis, kad bando, dėlioja žodžius, nori tai daryti. O kad ne visada pavyksta kokybiškai, juk ne NEVĖŽIO kaltė. NEVĖŽIS suteikia galimybę išeiti į viešumą – ir gerai. Antra vertus, nereikia norėti, kad visi, kurie pabando kurti, iš karto prigamintų daugybę aukšto meninio lygio poezijos. Kur jos tiek padėtume? Ir tą, kurią turime, mažai kas skaito. O skeptikai tegu užmeta akį į, pavyzdžiui, Maironio jaunystės bandymus: tikras grafomanas.
3. Padrąsinimo jaunam žmogui visada reikia. O gal galėtų drąsinti ne vien mokytojai, bet ir projekto organizatoriai, globėjai? Sakykim, ateina į mokyklą, susėda kartu su moksleiviais (tegu kai kurie ir vieną eilėraštį tėra parašę) ir kalbasi apie kūrybą, drąsina.

„Vyturio“ progimnazijos mokytoja RAIMONDA BUDNIKIENĖ

1.Jei Kalėdų stebuklas vėl mane nukeltų į mokyklos suolą, tiesiog kurčiau ir džiaugčiausi. Smagiai
žaisčiau kūrybą. Žinoma, dalinčiausi su kitais tuo, ką pavyko savyje surasti. Tribūna NEVĖŽIS –
puiki galimybė džiaugtis ir dalintis.

2. „Pastebėk norintį kurti“ – puikus devizas. Tai ne tik priminimas, kvietimas, raginimas, bet
ir … nerimas. Juk tiek nedaug yra norinčių ir išdrįstančių kurti mokinių. Vaikai, kaip ir mes,
suaugusieji, nuolat skuba, nuolat įkritę į šurmulį, technologijas ar beprasmes žinutes. Kūrybai
reikia stabtelėjimo ir pabuvimo su savim. Tylos. Ir jei mums pavyksta pastebėti stabtelėjusį mokinį,
pasakykime jam, kad džiaugiamės. Gal tie kūrinėliai yra tik žaidimas žodžiais – lengvučiai ir
neturintys gilios prasmės. O gal tik kol kas neturintys gilios prasmės? Juk mokiniams tai –
kūrybinės kelionės pradžia. Kiek iš jų nueis šiuo keliu? O kiek pasitaikys grafomanijos? Ir tikriems
rašytojams jos pasitaiko. O „liguistas polinkis rašyti“ ar „nelabai prasmingi tekstai“ – tokia
maža bėda mus kasdien skandinančiuose begaliniuose reklaminių tekstų sūkuriuose. Grafomaniški
tekstai tarsi išdygstantys „baobabai“, kuriuos laikas išravės savaime.

3. Reikėtų „padrąsinimo“ mokytojams. Tai galėtų būti bendraminčių pokalbiai, dalinimasis
patirtimi, profesionalų patarimai ar „įsileidimas į kūrybinę virtuvę“. Ir jie vyktų reguliariai, tarsi
savotiškas klubas.

Vasario 15 dieną, 15 val., kviečiame visus projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dalyvius – literatus ir dailininkus, jų Mokytojus, tėvelius, draugus, besidominčiuosius į Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų ir iškilmių salę.

Čia įvyks „Jaunųjų kūrėjų almanacho 2016“ sutiktuvės, apdovanojimai ir „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlių įteikimo Metų literatui ir Metų iliustruotojui ceremonija.

Iki smagaus pasimatymo!