Asm. archyvo nuotr.

Nuo vaikiško vertinimo iki dramatiškos savirausos

Vargu, ar kada buvo kontrastingesnis NEVĖŽIO atlankas. Nuo kūrybos pradžių pradžios iki daugiaspalvio, netikėčiausiomis kalbos figūromis prismaigstyto teksto, nuo tyro vaikiško pasaulio vertinimo iki dramatiškos savirausos…

Jorė Palskytė, galima sakyti, dviguba debiutantė: ir mūsų projekte, ir, apskritai, skaitome jos pirmuosius bandymus. Linkime sėkmės! Ją pastebėjo Audronė Tichanavičienė, dabar jau – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja.

Rusnė Trumpiškytė kopė į NEVĖŽIO tribūną praėjusį sezoną su balčikoniečiais, tačiau labai norėjosi atskleisti jos gal dar pačios nesuvokto polinkio: šalia kitos kūrybos užkliudo ir vaikų literatūros kampiuką net su iliustracija! Rusnės mokytoja gi neatsitiktinai išskyrė pagrindinę  kūrybos savybę – žaismingumą. Kas žino, gal kūryba vaikams yra jaunosios kūrėjos arkliukas?

Elinga Karošaitė iš „Minties“ gimnazijos kūrybai patiki net slapčiausius jausmus, mintis, ir tai, matyt, gyvenime jai nepaprastai padės. Ją ir Korneliją Butvilavičiūtę iš tos pačios gimnazijos pastebėjo mokytoja Emilija Gedraitienė.

Gabija Kopūstaitė iš 5 – osios gimnazijos projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dalyviams ir sekėjams yra labai pažįstama. Negana to, kad ji tapo 2021 metų literate, „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureate. Ji ir vėliau nepaliko kūrybos, netgi kardinaliai pakeitė amplua, išbandydama ir prozą, ir eiliuotą kalbą. Gabija šiandien – vėl NEVĖŽIO tribūnoje. Ją globoja mokytoja Beata Viederienė.

Įdomiai prasideda XI sezonas!..

———

Jorė Palskytė (5 kl.)

Asm. archyvo nuotr.

„Kurti pradėjau netikėtai – automobilyje. Ilga kelionė, žvilgsnis per langą ir minčių liejimasis. Tad štai taip gimė pirmieji eilėraščiai.  Jų kūrimas yra kaip atsipalaidavimas bei savęs atradimas.  Kviečiu visus klausytis savos širdies ir daryti tai, ko trokštate“. 

Katytė, vardu Krolenko

Mažame name, tenai už kampo,

Gyveno katytė, vardu Krolenko.

Sena katytė buvo ji,

Bet  vis tiek labai sparti.

 

Ji švelni kaip pienės pūkas.

Ir miela, ir ne perdūkus.

Ogi žaisti mėgo ji

Ir išdykus, ir graži.

 

Miela katytė buvo ji.

Bet kaip bebūtų – nerangi.

Va, šįryt užkliudė vazą.

Ir nubėgo pažaist į pliažą.

 

Kad kokia ji bebūtų:

Ar pikta, ar linksma.

Nerangi ar švelni,

Mylėsiu ją  visada!

 

Berželis

Mažas berželis augo tenai.

Draugų neturėjo, kalbu rimtai.

Augo berželis liūdnas ir vienas.

O jo sula skani kaip ir pienas.

 

Žiemą, vasarą vienas kaip pirštas.

Kas bent neliūdina – vis tiek nepamirštas.

Stovi vienas ir ašaroja.

O jo mintys aplinkui bėgioja.

 

O vieną dieną atskrido gražuolis.

Ir, pasirodo, ten gandras geruolis.

Jis pasisiūlė tam beržui padėti.

Ir po šiai dienai truput pralinksmėti.

 

Mažas berželis augo linksmai.

Draugą jau turi, kalbu rimtai.

Augo berželis linksmas ir nebe vienas.

O jo sula vis dar skani kaip ir pienas.

 

Voriukas ir mergaitė

Tamsiam kampe voriukas tupėjo.

Į mažą mergaitę liūdnai žiūrėjo…

Mergaitė voriuko visai nematė,

Ji skaitė knygelę apie juodą katę.

 

Voratinklio siūlu palipęs arčiau,

Voriukas paprašė skaityti garsiau.

Maža mergaitė voriuko bijojo,

Pamačius ,,pabaisą“ skaityti nustojo.

 

Voriukas nuliūdo ir sako rimtai:

– Kas bijo vorų, tas kvailas tikrai.

Vorai juk ne baisūs, o gražūs visai!

Geriau paskaityk man, ir būkim draugai.

 

Tamsiam kampe voriukas tupėjo,

Į mažą mergaitę linksmai žiūrėjo.

Mergaitė dabar nebijo vorų.

Nes žino, kad turi būrį draugų.

Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)

Asm. archyvo nuotr.

Stebuklinga, daili suknelė…

Ak, tie nenuoramos vaikai! Vis kiša savo nosytę ten, kur tyko didžiausi pavojai. Net nesusimąstydami, kad tėvai šimtus kartų pasakė: „Ne!“ „Ne, mažute, užsigausi! Ne, sušlapsi, susirgsi! Ne, taip nedaryk!“ Na, bet juk įdomu, kas slepiasi už šio pasaulio durų.

Išvis, kas klauso tų tėvų?

Kartais mane užplūsta noras sugrįžti į nerūpestingą vaikystę, kai viskuo pasirūpindavo tėvai, o vienintelė mano problema buvo pasistengti, kad jų neišvarginčiau… Štai aš – maža trejų metukų mergaitė auksiniais, žemę siekiančiais plaukais ir mėlynomis, žibančiomis akimis – nusprendžiu paišdykauti. Ką tik palengva iškeliavo karšta, įspūdžių kupina vasara ir savo vietą užleido rudeniui, žemę nuklojusiam auksinėmis medžių ašaromis. Nors daug lijo, tačiau retkarčiais pasirodydavo širdį sušildantys saulės spinduliai, o šiaurinis vėjas nerūpestingai ilsėjosi Laplandijoje, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos.

Tėvai ruošėsi keliauti į draugų gimtadienį. Mama iš spintos ištraukė nuostabią baltą savo vaikystės suknelę ir ja mane aprengė. Atsistojau prieš veidrodį, o ten į mane tokia princesė žiūri! Na, ir kaipgi nepasimaivius? Aš kojytę švyst į kairę, švyst į dešinę, apsisukau kelis kartus aplink ir stebėjau, kaip švelniai suknelė tiesiog skleidžiasi, pakyla ir vėl nusileidžia, sukeldama lengvą oro gūsį. Netikėtai mano dėmesį patraukė lauke telkšančios balos. Aš patyliukais išsėlinau į lauką, o iš paskos manęs vijosi mamos žodžiai:

– Prašau, nesutepk!

O ta bala taip vilioja. Net nesusimąsčiusi atsitūpiau, ir suknelės klostės atsidūrė murziname vandenyje. Baltas lyg sniegas vaikiškas rūbelis akimirksniu pakeitė spalvą. Pastebėję mane, tupinčią baloje, tėvai buvo šokiruoti.

– Rusne, stok!!! – suriko mama, lėkdama link manęs.

O aš ką? Aš – nieko. Pakėliau šiek tiek išsigandusias akis, pažiūrėjau nekaltu vaikišku žvilgsniu, tačiau tėvai patyrė tikrą šoką… Suknelė, be abejo, neišsiskalbė, į šventę smarkiai vėlavome. O aš savaitę praleidau lovoje, apsikabinusi karštą arbatos puodelį, su močiute, skaitančia gydančias pasakas.

Mama, tėti, gal jūs nežinojote, kad žmonės už purvo vonias pinigus moka?

***

Atsargiai, įtūžęs slibinas!

Tai slibinas Tango.

Nevalgo jis mango.

Gyvena oloj,

Tamsoje ir tyloj.

 

Jis baisiai baikštus

Ir baisiai ėdrus.

Geros jis širdies,

Tik nelaimingas išties

Vis miega lig nakties.

 

Bet jeigu pabus,

Sugrius mūs dangus.

Pradės iš jo lyti,

O slibinas pykti.

 

Prie miško miegojo

Ir šuo jį aplojo.

Pabudęs supyko

Ir miškas išnyko.

 

Atbėgo kačiukas,

Vardu Rapoliukas.

Jis nešės peliuką

Dar jauną, mažiuką.

Švelnutį ir bailų,

Be galo meilų.

 

O Tango išalkęs

Šiandien dar nevalgęs.

Pamatęs kačiuką,

Kad stvers jo peliuką,

Išgąsdins mažiuką,

Suės tą vargšiuką.

 

Bet lauks jo kieme

Pelyčių minia.

Oi, striuka bus Tango

Už mažąjį Rango!

 

Tik gaila man Tango

Nevalgo jis mango.

Rusnės Trumpiškytės iliustracija

Kornelija Butvilavičiūtė (11 kl.)

Asm. archyvo nuotr.

„Kūryba merginai yra išbandymas. Kornelijos mintys prasmingos, atsakingos, atsiranda pagal potekstę“ – rašo mokytoja Emilija Gedraitienė.

Kalba – tai vartai

Tai mano gimtoji kalba;

Pirmas žodis, žingsniai pirmi –

Tai lyg vartai, pirmyn atverti.

 

Praėjus tuos vartus,

Vis daugiau ir daugiau

Žodžių skamba minty ir širdy.

 

Pražysta gėlės,

Nukrenta lapai, taip eina amžiai –

Žmogus nesikeičia, anot Daukanto,

Tik jo gyvenimo būdas.

 

Tad gamtą puošia gėlės ir lapai.

Gerbdami ir mylėdami savo kalbą,

Puošiame savo mąstymą ir visą gyvenimą.

 

Pamažu kopiam į kalno viršūnę,

Visą grožį kalbos pamatyti trokštam:

Kaip greit laikas prabėgs gimtinėje,

Nepastebėsime, kur metai dingo ir norai geri.

 

Tad nedelsdami vykime mintis,

Kuriose mūsų kalba, anot kai kurių, yra prasta!

Kiekviena kalba turi savo istoriją,

O mūsų ji nepaprasta, didvyriška, tikra.

 

Tad puoselėkime savo kalbą,

Ji mums vienintelė, prigimta!

 

Elinga Karošaitė (12 kl.)

Asm. archyvo nuotr.

„Taip būna: aplinką stebėdama kasdien, kažką pamatau ir mintyse, o po to popieriuje užrašau“.

Pasakų mėgėjui

Džiaugtis bendryste,

O galbūt daugiau draugyste.

Įkvėpt kantrybės,

O dar labiau norėčiau dorybės.

 

Nemanipuliuot nestabilumu,

Prabilt ramiu tylumu,

Nors šitaip ir nuobodu,

Tačiau ilgiau viduj ramu.

 

Būtum viso šito tu herojus,

Jei labiau nei pasakų valdovas

Nešnekėtum apie orą,

O paprasčiausiai nukeltum į rojų.

 

Užburiantis aromatas

Kvepia cinamonu,

Nors gal stipriau vanile.

Tavo kvapas aitriausias –

Pridengt jo niekuo nevalia.

 

Ir jeigu būtų braškės,

Jos pakviptų švelnumu,

Lyg uogos primintų

Avietes – skruostus.

 

Levandinės naujienos saulėje

Gražesnės, jei ryškios, jei būna savimi.

Ir jeigu tektų rinktis –

Pasaulis vis vien kvepėtų tavimi.

Klausimas

Dvylika.

Paprastai įvardijus: vienas ir du.

Šis skaičius kaip magas

Veikia mus šiuo metu.

 

Kas gi svarbiau:

Raidės ar skaičiai?

Trečiadienis.

O geriau būtų šeštadienis?

 

Kas būtų, jei būtų?

Ir nieko čia nepakeisi,

Kaip ir juodos spalvos raidės.

O skaičiai?

 

Dvylika ir keturiasdešimt trys:

Saulė rytoj vėl nušvis.

Gabija Kopūstaitė (12 kl.)

Asm. archyvo nuotr.

„Jos eilėraščiuose gyvenimo kasdienybės atgarsiai, skaitomų knygų užuominos, disputai su jų herojais, nusivylimai ir tikėjimai. Ta poezija tokia sunkiai apibrėžiama, įvilkti jos į kasdienius žodžius neįmanoma“, –  rašo mokytoja Beata Viederienė.                                                             

Iš ciklo „Kamufliažas“

Motyvacinis laiškas

Prapliupusiomis metaforomis,

Sakiniais be kablelių,

Akiniais be stiklų,

Byrančiais nutylėjimais

Parašiau laišką.

 

Butaforiniu dalgiu nušienavau saulės išdžiovintą širdgėlą.

Kur erškėčiai?

Juk pamiršau paminėti Kristų –

Man nedera toliau kalbėti –

Tik sėdėti,

Nusidėti

Nusidėti.

 

Sargybinių prie įėjimų,

Laisvo elgesio merginų,

Vyno taurių kolekcionuotojų,

Pasiklydusių ciferblato spūstyje,

Paprašiau laiško.

 

Nereikėtų to laiško skaityti.

Geriau įsivaizduoti,

palaukti matricos,

Pasibaigusios televizijos programos,

Kai nelegalu būti atsimerkus –

Išmesti smėlio laikrodį,

Išmesti laišką.

 

Erdvės = kūnai

Balkonas primena erdvėlaivį.

Paviršių tarpininkas,

Įsispraudęs tarp mano išeiginės suknelės

Ir tavo nežemiško apsiausto.

Jis nepasveikęs liudininkas

Su atsilupusiais dažais,

Nuvytusiais gvazdikais,

Į šilkus įsuptų miegančių musių simfonijomis.

Portalas,

Liudijantis nei žemėje, nei danguje nebuvusį

Tavo nebūvį.

 

Paralelizmo teorema birželį

Suspaudus tvinksinčius akių vokus

Beformis žiburys įsmigs į šaltą erdvę.

Gali manyti, kad ten rojus, matyti

 

Šlapiais plaukais ant slenksčio tupintį jaunuolį –

Angelą po darbo. Su pasišiaušusiais sparnais,

Su atvirom mintim… gal kiek per daug…

Jis nori

 

Rūkyti savo pirmą meilę: išsidžiovinti, sumalti,

Įsukti į papirosą. Švelniai pridegti ir išsunkti

Mintis, akistatą, raudono lūpdažio pigmentą

————————————–

Virpančių žvaigždžių refleksija ant seno kilimo

Atmerki jau nudžiūvusius akių vokus –

Plonytė linija tarp „čia“ ir „ten“.

Nutrūko radijo banga,

Užmigo Baltija –

Tavo angelui geriau palaukti ryto.

Grįžkime,

Aguonos žydi.

Jaunatis

Svajodami apie šikšnosparnius,

Poezijos aukštumas

Ir žemumas,

Amžiną gyvenimą ir laikiną gyvybę,

Herojaus laiptą menkniekių hierarchijoj,

Springdami, banguodami į dugną,

Iš užribio mosuodami kvailais delnukais,

Rydami blondinių žvilgsnius

svetimose rūbinėse

Tyliai trūnija.

 

Tyli materializacija:

Dievo pėda ant vejos,

Mindoma tuzino aklų eretikų.

Koncerto kolonėlių dužesių užgožtas

Perkūno karaokės vakaras.

Restoranas, aplankomas šeštadieniais,

bet barmenas Godo priima užsakymus tik darbo dienomis.

——————————-

Sapnas, išsigandęs savo pranašystės,

Krūptels ir nubus

Tik pradėjęs kristi

Kristui į akį.

Cukrinių avinėlių lietus

 

Nuvytusio žiedlapio trupinių saują

Sunkia saulės spindulių vanduo,

Aš – nuvytęs žiedlapis: skaudžiau už radioaktyvų lietų,

Už benamių kačių arijas,

Patemptas sausgysles.

 

Makabriška simfonija,

Sustingus smilkiniuos,

Patetiška ligonė – undinė,

Poetė,

Sutraiškyta ant greitkelio,

Niekada neištarusi nė žodžio.

 

Kai ją mačiau, man tebuvo penkeri.

Mazochizmo seansas – riešų angos,

Tuščia galva, pilnas puodas sriubos,

Deginantis skausmas – ji šypsosi,

Ji juokiasi.

 

Geriau kalbėtum apie tai, kad neturi draugų,

Įsivaizduojamo kačiuko medyje šaukiesi

Naktimis,

Lyg Kristaus pirštų antspaudų

Rankos seklumoj ieškotum.

 

Requiem

Išblankęs pranašystės kontūras,

Išsiblaškęs saulėlydis,

Manęs čia nebebus –

Kintantys dažniai,

Rūgštūs odos griežinėliai

Griaužia

——————————————————

Praleiskim nemigą kartu.

„Viskas, ką gali įsivaizduoti, tikra“,

Bet nuo realybės mums toli –

Tu vengi autografų ir autobuso bilietėlių,

aš apsiperku internete, kad pamirščiau

Balzganą dimensiją –

gyvates,

dantis,

varles.

Sulig ta minute, kai mes važiuojame nuo paparacių,

Sulig ta minute, kai aš krapštau centus krepšelio turiniui užpildyti,

Šita idilė sprogsta –

Lieka tik žievelės.

Mums ne pakeliui,

Saulėlydis užgeso.

Spindulys

Ant lango su šerkšno kailiu,

Be gėdos, manding,

Be įkvėpimo, susigėdus

Nupieščiau savo skeletą,

Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau,

Kuo buvau ir būsiu.

Toks neišskirtinis kaulų mišinys.

 

Nubrėšiu spindulį, jis imituos,

Ko siekiu.

Piršto nepajudindama parodysiu

Už nugaros, už esmės

Užkritusią svajonę.

Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama

Lūpomis,

Elegantiškai,

Nepastebimai –

Gal pastebėsi.

 

Tyla

Jie nustoja čiauškėti, kai glosto šaligatvių katinus.

Kai pradeda sapnuoti

Apie metų laikus –

Kaip greitai jie subėga į kriaukles.

Apie pirmas užrašų knygeles

Ir pirmas dramatiškas virves su taburetėm.

Apie būrimus iš delnų,

Nepavykusius vakarėlius ir mūzų lavonus,

—————————————————-

Sėdėdami pamišėliškuos butuos,

Ant tų pačių taburečių

Tyli miegantys poetai.

 

Marginalas

Išsilydęs sviesto pakelis,

Išbalusi dėmė veide.

Noriu mylėti platoniškai,

Išpurčius sapnų gaudyklės turinį,

Rinktis fatališką idilę,

Prisiklijuoti nekintamos būties tikrovę.

 

Stiklinės sauja vandens

Už užbrėžto likimo rašalo.

Tavo silpnos riešų angos – į mano minčių dugną.

Neįdomu.

Gal reiktų panages išsikrapštyti,

Supuvusio smegenų turinio atsikratyti?

 

Taip siekia būti gęstanti būtis,

Taip sliekas nori rausti,

Kaip tu – greičiau pasenti.

Rausti

Nuo savarankiškumo.

Retoriniai klajokliai, filosofiniai romanai,

Pilkit man išlydytą blaivystę

Atgal į 2004 – uosius

Kaip tą pakelio turinį, stiklinės saują.

Aš stengsiuosi

Išvengti užribio.

Žudikas

Pakelta uždanga, blizgantys skruostai,

Sustoję iškreipti mimų veidai,

Penkios sekundės vienmarškinių kūnų tylos.

Avinėlis paklydėlis,

Suvokęs bandos absurdą,

Per silpnas prabilti.

Susilieja su raudonais blyksniais:

Ten – nuo įprastumų perdegusi lemputė

Kaitina sąžinę.

 

Svetimas praeivis užkliūna už savęs –

Bėga per požeminę perėją,

Pranyksta nuo paviršiaus.

Tu – iš paskos,

Šnopuodamas,

Pavergtas kaitros.

Aš ne žudikas! Aš ne numirėlis!

Aš tapatumo su pradžia objektas,

Tapatumo su visuomene šalininkas,

Budos apdovanota smėlio smilties akistata.

Lempų kaltė.

Ne nužudytasis, ne žudikas.

 

Nesusipratimai

Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius –

Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius.

Per objektyvą

Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais.

Šokdama riešais piešiu

Žinojimą, prisirišimą.

Besilydant ausų būgneliams

Atlieku išpažintį.

Meldžiuos raudonų lempų dievui –

Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė.

„Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos,

O jau šneka iškritusios akys.

 

Elegancija

Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų.

Juos išlydėjo koridorių tapetų

Jaukus šnaresys.

Koks rožinis dangus pavasariais.

Ir tik truputį vasariais.

Vėluoti galima elegantiškai.

Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti,

Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja,

Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika.

 

Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs,

Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas.

Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka.

O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant

Neatsiliepti.

Bendri

Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę,

Aš klausysiuos uždengusi ausis.

Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę,


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: