Originalūs ir generiniai vaistai: mitai ir tiesa

Originalūs ir generiniai vaistai – ar jie tapatūs? Ar iš tiesų gydo vienodai? Kurie jų sukelia daugiau nepageidaujamų reakcijų? Viešoje erdvėje šia tema galima prisiskaityti pačių įvairiausių nuomonių.

Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) atkreipia dėmesį, kurie faktai yra tikslūs ir teisingi, o kurie – ne.

Generiniai vaistai yra tik pigios originalių vaistų kopijos, mažiau efektyvūs, kokybiški ar veiksmingesni ir dėl to prastesni.

Mitas. Nėra jokių tokias kalbas patvirtinančių mokslinių įrodymų. Ligą gydo vaisto veiklioji medžiaga, o ne jo pavadinimas, tabletės spalva ar pakuotė. Visi vaistai: tiek originalūs, tiek generiniai  Europos Sąjungos (ES) šalyse narėse yra registruojami laikantis ES priimtų teisės aktų ir vieningų standartų. Tai reiškia, kad visiems vaistams (tiek originaliems, tiek generiniams) visoje Europoje taikomi vienodi šiuolaikiniai kokybės, saugumo ir veiksmingumo reikalavimai. Pažymėtina, kad tiek originalių, tiek generinių vaistų registracijos metu jų kokybę, saugumą ir veiksmingumą  vertina kompetentingi ekspertai.

VVKT vaistų registracijos metu vertina pateiktą vaisto registracijos paraišką bei bylą ir tik tuo atveju, jei bylos duomenys bei atlikti tyrimai įrodo vaisto saugumą, kokybę ir efektyvumą, vaistas yra registruojamas.

Užregistravus vaistus, jų buvimas rinkoje yra nuolat stebimas. Esant reikalui, konkretus vaistas  gali būti tiriamas laboratorijoje.

Taigi, būtina atminti, kad bet kuris vaistas, jeigu jis yra registruotas Lietuvoje, yra saugus, kokybiškas ir efektyvus.

Generinius vaistus kurianti įmonė turi įrodyti, kad generinis vaistas žmogaus organizme įsisavinamas ir pasiskirsto taip pat, kaip ir originalus vaistas.

Tiesa. Originalių vaistų veiksmingumas ir saugumas įrodomas ikiklinikiniais bei klinikiniais tyrimais, Tai logiška, nes sukūrus naują veikliąją medžiagą, būtina įrodyti, kad ji yra saugi žmogui ir gali būti vartojama tam tikrų ligų atveju.

Tuo tarpu, kai kuriami generiniai vaistai, daug duomenų (pvz. saugumo, veiksmingumo) apie veikliąją medžiagą paprastai  jau būna žinomi. Šie duomenys yra surenkami vartojant originalų vaistą, kol jam galioja patentinė apsauga (apie 10 metų) ir generiniai vaistai tuo metu  negali būti kuriami. Pasibaigus patentinei apsaugai, pradedami kurti generiniai vaistai, tačiau, kadangi veikliosios medžiagos saugumo ir veiksmingumo duomenys  yra žinomi, iš naujo atlikinėti generinio vaisto saugumo ar veiksmingumo įrodymo tyrimų nėra prasmės.  Tokiu atveju pakanka įrodyti, kad generinis vaistas žmogaus organizme įsisavinamas ir pasiskirsto taip pat, kaip ir originalus vaistas. Tam dažniausiai generinio vaisto gamintojas turi atlikti bioekvivalentiškumo tyrimus. Taip pat turi būti įrodoma, kad nežymūs generinio vaisto pagalbinių medžiagų sudėties skirtumai, lyginant su originalaus vaisto pagalbinių medžiagų sudėtimi, neturi įtakos generinio vaisto saugumui ir veiksmingumui.

Beje, kalbant apie vaisto veiksmingumą, labai svarbu atminti, jog norint, kad vaisto poveikis pacientui būtų optimalus, jį būtina vartoti taip, kaip nurodyta pakuotės lapelyje, tokia doze ir dažniu, kaip paskyrė gydytojas ar patarė vaistininkas.

Generiniai vaistai sukelia daugiau nepageidaujamų reakcijų nei originalūs.

Mitas. Nepageidaujamų reakcijų gali sukelti kiekvienas vaistas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra generinis ar originalus, nes abiejų vaistų sudėtyje yra ta pati veiklioji medžiaga. O pakuotės lapelyje nurodyti nepageidaujami poveikiai priklauso nuo veikliosios medžiagos, tačiau jie gali pasireikšti tikrai ne visiems žmonėms.

Didelė dalis vaistų, kuriuos vartojame, ypač gulėdami ligoninėse, jau seniai yra generiniai.

Tiesa. Kokius vaistus pirkti – sprendžia gydymo įstaigos. Žmonėms, gydantis stacionare, paprastai labiau rūpi išsiaiškinti, koks jų negalavimas, kiek ilgai jie sirgs, kaip turės gydytis. Žinoma, gydytojai su pacientais kalbasi ir apie vaistus, tačiau kiek per kitą prizmę: kokia vaisto veiklioji medžiaga, kaip vaistas veiks, kada galima tikėtis geresnės savijautos ir pan.