Pagarba ir meilė Žemei

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!

Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti.

  (Jonas Mačiulis – Maironis, iš eilėraščio „Pavasaris“)

Lietuva Žemės dieną šįmet mini jau dvidešimt septintąjį kartą. Jungtinės Tautos šią pasaulinę dieną oficialiai įteisino 1971 m. Jai buvo pasirinktas pavasario lygiadienio laikas.

Atsiliepdama į Žemės dienos iniciatoriaus Johano MeConnelio kreipimąsi, 1992 m. tuometinė   Lietuvos Aukščiausioji Taryba nutarė kovo – 20 –ąją paskelbti Žemės dieną Lietuvoje.

Didelę pagarbą ir meilę savo žemei lietuvis paveldėjo iš žilos senovės.  Žemė ir gamta lietuvio gyvenime visada vaidino svarbų vaidmenį. Nuo neatmenamų laikų lietuviai buvo žemdirbiai. Žemę lietuvis garbino todėl, kad ji davė jam maistą, vaisius. Ją laikė maitintoja, žmonių nešiotoja, motina, šventa. Žemė buvo tapatinama su moterimi, vaisingiausią iš visų motinų. Lietuvių tautosakoje Žemė dar yra vadinama : Žemele, Žemyne, Žemyna, Žemynėle, Žemelėle, Metelėle, Žemyte.

Ekskursija po Smegduobių parką. Prie Šv. skulptūrų. Sesuo vienuolė Loreta. Pasvalys. 2020 m. vasaris.

Mūsų protėviai savo žemelę ne tik gerbė, bet ir mylėjo

Žemę maitintoją iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažnai Žemės bučiavimas buvo siejamas su maldomis. Paprastai žmonės Žemę bučiuodavo eidami gulti arba pradėdami įvairius darbus ir žygius.  Didelė pagarba Žemei buvo išreiškiama ir kitais svarbiais atvejais. Nuo žilos senovės mūsų krašte laikėsi paprotys, kad liudytojas turėdavęs prisiekti pabučiuodamas Žemę. Tokia priesaika buvo laikoma patikimiausia, nes niekas nedrįsdavo Žemės akivaizdoje prisiekti neteisingai, tikėdamas, kad Žemė Motina supyksianti, jo nenešiosianti, mirusio nepriimsianti į save – palaidotą išmesianti. Kartais liudytojas, prisiekiantis Žeme, laikydavo saują žemės rankoje arba užsidėdavo gabalą velėnos ant galvos.

Būtina buvo pabučiuoti Žemę ir tada, kai žmogus pasijusdavo nusidėjęs. Buvo tikima, kad yra keiksmų, kurių nemėgstanti Žemė ir dėl jų labai pykstanti.

Žemynėlę lietuviai garbindavo pradėdami sėją, derliaus augimo, pjūties, kūlimo metu.

Senovės lietuviai , net ir šiais laikais eidami pirmą kartą arti nešdavosi į lauką  šviežios duonos kepalą ar jos gabalą. Duoną apardavo pirmoje vagoje, pagerbdami Žemę bei tikėdamiesi gero derliaus.

Žemynėlės pagalbos lietuvis pagalbos šaukdavosi ir melsdavosi kam nors susirgus, įkirtus žmogų ar gyvulį gyvatei.

Žemynėlė buvo garbinama ir išvykstant jaunajai į jaunikio namus.

Žiloje senovėje žmonės labai bijodavo užrūstinti Žemę maitintoją. Su ja elgėsi labai pagarbiai. Žemė buvo tapatinama su žmogumi.

Ir dabar, kai siaučia COVID – 19 virusas bei jo atmainos pasaulyje, mes lietuviai  nesame atitolę nuo Žemės ir jos poveikio. Žemė ir gamta buvo ir liko mūsų ištikima dvasinė ir materialinių išteklių palydovė. Ji yra pasaulio gyventojų  ir kiekvieno lietuvio – ramintoja, guodėja ir geresnių laikų vilties skleidėja.

Todėl turime kiekvieną sekunde pagarbiai žvelgti į Žemę Maitintoją, saugoti ją nuo visokiausių pačių žmonių sukurtų  Žemės ir jos gamtos užterštumo ir niokojimo. . Juk Žemė ir jos gamta – Dievo paveikslas.

Viešnia iš Alytaus beria žemelę atvežta nuo Alytaus savanorių kapų prie parrtizanų paminklo – Leliškiuose ( Krinčino s. Pasvalio r. ), 2018 m. liepa

Naudoti šaltiniai :

Pranė Dundulienė „Pagonybė Lietuvoje“,. Vilnius, 1989 m.

Rimantas Krupickas ir Česlovas Kudaba „Lietuvos Žemė“ , Kaunas, 2000 m.

Rimantas Grikevičius ,,Miškas ir mes‘‘, Žalios girios ‘‘, 2003 m.

2021 m. kovo 20 d.                                                  Vlada Čirvinskienė, Pasvalys


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: