„Pakelk veidą į dangų – ir tiesiog kvėpuok…“

„Pakelk veidą į dangų ir tiesiog kvėpuok…“ – tai Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos dešimtokės Rasos Skurdelytės teksto eilutė, visus kviečianti išmokti mėgautis ramybe. Rasą pastebėjo mokytoja Vida Ramoškienė, kuri kaip ir kiti pedagogai vykdo labai svarbią šio projekto misiją – „pastebėk kuriantį“. Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ į savo būrį pakvietė ne tik Panevėžio regiono kūrėjus, bet ir miesto bendruomenę. Šį mėnesį pristatome Liekupio bendruomenės jaunųjų narių kūrybą, ja dalijasi dešimtmetis Matas Sapatka, ketvirtokė Ugnė Šeštokaitė ir septintos klasės mokinė Simona Matuzevičiūtė. Džiaugiamės ir  Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivių kūryba – Eriką Aleksiūną (10 kl.) ir Rugilę Gailiūnaitę (10 kl.) giria ir motyvuoja mūsų ilgametė projekto bičiulė – mokytoja Beata Viederienė.

Ačiū mokytojams ir jauniesiems kūrėjams!

1. Balčikonio gimnazija

Mokytoja Beata Viederienė: „Pabandymas per pamoką, kai bandžiau įtikinti, kad kiekvieno galvoje gyvena poetas. Man čia atradimas, netikėtumas. O gal pradžia kažko daugiau?..“

Erikas Aleksiūnas (10 kl.) (foto nebus, nes nenori Erikas)

***

Baltas pienės pūkas tyliai kyla,
Lyg sapno dulkė žaidžia vėjyje.
Lengvas, be vargų danguje pradingsta,
Paslapčių skraistei dangiškai prisiekia.

Kiekvienas vėjo gūsis jam — švelnus prisilietimas,
Kiekvienas spindulys — auksinis draugas.
Tarsi gyvybės žodis, nutilęs tyliai,
Jis plaukia tolyn, už horizonto ribų.

Nuneša jis šypseną, svajonę lengvutę,
Galbūt prabils į kitą širdį ramiai.
Ir nusileidęs kažkur toli, nematytas,
Paliks amžiną žymę šioje žemėje.

***

…Vėjo šnabždesiai per medžių lapus,

Minkšti žingsniai per samanas žalias.

Žemė dvelkia miško giluma,

Ramybė širdį paliečia tyliai.

Gamta apkabina, kviečia būti kartu,

Atgaivina dvasią po sunkios dienos.

Ten, kur upės vingiai, kur miškai gieda,

Randi sielos ramybę ir vilties žiedą.

Rugilė Gailiūnaitė (10 kl.)

„Gabi, kūrybinga, įdomi ir spalvinga asmenybė su nuolatiniu ,,kodėl?“ išbando save miniatiūrose“, – apie Rugilę pasakoja mokytoja Beata Viederienė.

Ąžuolas

Ąžuolas – stiprus ir galingas medis. Ne veltui Lietuvos nacionalinis. Lapai dailūs. Kamienas tvirtas. Nėra prie ko prikibti. Žaliuoja sau ramiai, ošdamas. Vieną dieną iš kažkur atsiranda žmogus. Ir jam tai tas netinka, tai anas. Tai jam lapų per daug prikrinta, tai jam vainikas saulę užstoja, tai vietą užima ir be darbo stovi. Nusprendžia žmogus nebesitaikstyti su kančiomis, kurias patiria tik dėl ąžuolo. Be pasigailėjimo nukerta vargšą medį ir sukapoja vis dar tvirtą jo kamieną.

Po kiek laiko pasodina naują. Kaip be ąžuolo?..

Alyvos

Kai žydi gražuolės alyvos, sunku nesimėgauti gyvenimu. Jų kerinčios spalvos ir išraiškingi kvapai užvaldo sielą. Grąžina norą džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui. Kuo daugiau alyvos šakelių nulaužiama, tuo daugiau žiedų ji sukrauna. Visai kaip ir žmogus. Kuo daugiau patiria gyvenime, tuo didesnį grožį gali kurti.

Šakos

Nukarusios senų medžių šakos man primena pavargusias rankas, kurių savininkas papasakotų daug istorijų. Tik gyvenimo prasmės nepasakytų, nes ji  labai paprasta ir aiški – egzistuoti.

Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla Rasa Skurdelytė (10 kl.)

Esu Rasa. Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje mokausi nuo 7 klasės. Rašyti eilėraščius pradėjau karantino laikotarpiu. Mintis kurti atėjo visai netikėtai, tačiau iki šiol nepabėga. Kūrybos semiuosi iš gamtos, gyvenimo ir skaitomų knygų. Linkiu ir kitiems atrasti savo įkvėpimą, išreikšti savo mintis kūrybos būdu.

Rasos mokytoja – Vida Ramoškienė.

Laivelis (pagal Antano Belazaro akvarelę ,,Laivelis“)

Kai tavo širdis apsunkusi,

Pajunti, kad skęsti,

Paleisk savo neramumus

Į vandenyno dugną.

Ir svorį, kuris jaučias lyg inkaras.

Tegu potvynis nuplauna tavo ašaras.

Tegu vėjas neša tavo sielvartus.

Pakelk veidą į dangų

Ir tiesiog kvėpuok.

Nepamiršk,

Juk tu esi laively…

Vandens malūnas (pagal Antano Belazaro akvarelę ,,Vandens malūnas”)

Prie pakelės teka upė srauni.

Tos vietos niekas nežino.

Tik aš.

Ten pat ir malūnas yra.

Ne bet koks, o vandens malūnas.

Senas jis jau, lentos baigia išlūžti.

Vos keli medžiai teauga aplink.

Tačiau upė srauni, nesigaili jų,

Atrodo,

Teka srauniau ir greičiau…

Jei gulėčiau tame žolėtame lauke

Girdėčiau paukščius, čirškančius medžiuose,

Girdėčiau lapus, šnarančius vėjyje,

Girdėčiau bites, kurios dūgzdamos praskrenda,

Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.

Matyčiau gražiausius drugelius,

Matyčiau kylančius naujus sodinukus,

Matyčiau praskrendančius paukščius,

Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.

Užuosčiau žolę, žalią ir šviežią,

Užuosčiau skaniausiai kvepiančias gėles,

Užuosčiau šalia esančius rugius,

Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.

Jausčiau žolę tarp savo pirštų,

Jausčiau pučiantį gaivų vėjelį,

Jausčiau šiltą saulę danguje,

Jei gulėčiau tame žolėtame lauke.

Amžinybės siūlai

Šventi žodžiai kaip balsai danguje,

Lietuvių kalboj sklinda lyg giesmė.

Tauta sena, bet žodžiai jauni,

Poetų rašyti, kaip senųjų bažnyčių auksas.

Giesmių gijas audžia senolių rankos,

Per amžius perteikdamos gyvenimo kančią.

Žodžiai kaip gėlės, kvepia amžinybe,

Lietuvių dvasią siunčia į dangų.

Tauta mūsų, puoselėdama tradicijas,

Poetinį žodį kaip brangų paveldą neša.

Kultūros aukso grūdai per laikų sietyną

Širdis glosto, mūsų sielas gaivina.

Modernybei draugaujant su technologija,

Tradiciją mes laikome praeitimi.

Bet lietuviškas žodis, kaip amžinas medis,

Išsilaikys, kurdamas naująją ateitį.

Tegul poetinis žodis mūsų dvasią įkvepia

Lietuvių kalbos šventumo tylioje giesmėje.

Tegul tradicijos tęsiasi kaip saulės spindesys,

Ir šiandienos akimirkas puošia amžinumo piešinys…

Panevėžio Liekupio bendruomenė Matas Sapatka (10 m.)

„Matas mėgsta fantazuoti, įvairius rašinėlius kuria nuo 8 metų. Gitara mokytis groti irgi pradėjo 8 metų. Buvo palikęs savo pomėgius, dabar vėl grįžta prie jų. Laisvalaikį aktyviai leidžia lauke: su tėčiu mėto į krepšį kamuolį savo kieme, su draugais bendruomenės parkelyje žaidžia futbolą arba krepšinį, lenktyniauja dviračiais. Sako, kad jam labiau patinka eilėraščiai, bet šių sudėti dar neišeina sklandžiai“, – pasakoja liekupiečiai.

Betė išdaigininkė

Geriausiai jautiesi, kai turi draugų. Turiu ir aš nemažai draugų, bet mieliausia bendrauti su savo šuneliu. Ji mūsų namuose atsirado, kai jai buvo keturi mėnesiai. Buvo mažytė, meilutė, prie visų bėgo, todėl ją nešiojo ant rankų kaip kūdikį. Dabar Betė jau savarankiška, visur laksto. Labiausiai laukia, kai grįžtu iš mokyklos. Ji mūsų šeimos gražuolė. Nedidelė, bet greita. Ausytės truputį nulėpusios. Puošniausia jos uodega, ji kaip vėduoklė. Spalva panaši į mažos laputės, o ir elgiasi gudriai. Kai nori žaisti, visada būna  šalia, o kai nenori, pasislepia. Kur?  Tik ji težino. Taip pat labai išdykauja. Kartą paslėpė, kažkur išnešė vieną mano kojinę, tai nebegalėjau su tomis kojinėmis apsimauti į mokyklą eidamas. Tik vieną beturėjau. Kitą kartą kieme pasičiupo kepurę, kurią buvau palikęs ant kėdės. Tai kaimynė rado savo darže užkastą. Bet kartą ir Betei kliuvo, kai bandė nusinešti mamos  naktinius. Tada ją smarkiai barė. Man net gaila buvo. Ji juk tik žaidė.

Vis tiek Betė man mieliausia. Kartais ją subaru ir aš. Uždarau garaže, kai ima puldinėti ant kaimynių, mažų mergaičių, bet ji taip žaidžia. Juk Betė yra išdaigininkė. Su ja visada įdomu.

Ugnė Šeštokaitė (4 kl.)

Uosis

Atėjo pavasaris, medžiai ir krūmai pasipuošė gražiais lapais, šviesiais žiedais. Tik uosis tebestovėjo plikas kaip ir šaltą žiemą. Dievas jam akių šviesybę atėmė ir vargšelis nė manyt nenumanė, kad pavasaris jau visus džiugina.

Kai beržas jau seniai savo karpytomis širdelėmis apsitaisė, o ąžuolas rantytais lapais pasidabino, jiedu paklausė uosio, kodėl šisai šventiniu apdaru nesirūpina.

Uosis nustebo:

• Negi jau pavasaris atėjo ?
• Seniai, – atsakė jam kiti medžiai.

Uosis strimgalviais puolė šventinį apdarą siūtis, tačiau per tokią skubą lapai išėjo nedailūs, negražūs, kumpuoti, giliai iškarpyti.

Rudenį, kai jau šiaurys ėmė pūsti, uosis klausia kitų medžių:

• Ar greit ruduo bus?
• Taigi jau ruduo, – atsakė medžiai.

Šitai išgirdęs ir nenorėdamas vėl kitų apjuokai likti paskutinis, uosis vienu sykiu visus lapus nusipurtė. Kiti medžiai dar gražiai žaliavo, o uosis neregys jau stovėjo plikas, po jo šakas šiaurys galėjo stūgauti ir šėlioti kiek tinkamas.

Simona Matuzevičiūtė (7 kl.)

„Labai mėgsta skaityti knygas, patinka eilėraščiai. Per įvairius bendruomenės renginius dažnai skaito  juos atmintinai. Bando ir pati kurti, geriau sekasi rašyti pasakojimus, nes labai daug keliauja po Lietuvą su šeima“, – Simoną pristato bendruomenės narė Emilija Gedraitienė.

Labas, Ateities žmogau, mano kartos Teisėjau,

Rašau Tau šį laišką labai nedrąsiai… Žinau, kad Tu būsi pats griežčiausias mano Teisėjas ir teisi už sužalotą ŽEMĘ, paveldėtą iš mūsų. Tu ir Tavo vaikai ieškos atsakymo: ,,Kodėl?”

Ateities žmogau, mano kartos Teisėjau, Tu vartysi istorijos vadovėlius ir skaitysi apie XXI a. žmones. Protingus žmones, įvaldžiusius tobuliausias informacines technologijas, besinaudojančius saulės ir vėjo elektrinėmis, dirbtiniu intelektu, gebančius nukeliauti net į kitas planetas.

Tu skaitysi apie talentingus žmones, klausysiesi nuostabiausių XXI a. muzikos kūrinių, grožėsiesi dailės, architektūros darbais. Deja… Tu taip pat skaitysi apie žiaurius XXI a. žmones, kurie apraizgyti godumo ir smurto pinklių skendėjo neteisybės liūne. Tu skaitysi apie mus, kurie su šypsena veide darė baisius nusikaltimus: niokojo gamtą, skriaudė vargšus, tyčiojosi iš silpnesnių, kurstė karus ir neapykantą tarp tautų. Skaitysi apie mus, besipykstančius dėl visko: turtų, žemių, miestų, valstybių, dievų. ,,Daugiau paimt, išplėšt, pažeminti, priversti, žudyti, viešpataut, valdyt!” – štai kokie mes, XXI a. žmonės. Žmonės?

Ne, ne žmonės, nes mūsų širdys užkietėjo ir akys apako. Žvėris medžiojame dėl pramogos ir puošiamės brangiais nužudytų žvėrelių kailiais. Ežerų gviešiamės iš godumo, teršiame jūras, nuodijame žuvis, ramiai stebime, kaip žudosi banginiai, iššokdami į krantą, nebeiškęsdami laivų skleidžiamų povandeninių garso signalų. Mūsų pasaulis suskaitmenintas, mūsų mintys įrėmintos skaičių matuokliuose, mūsų gyvenimo matas – ,,Kiek?”, ,,Kiek aš turiu?”. Skaičius mes gerai suprantame. Jais bandome paaiškinti pasaulį. Reikia skaičių? Prašom. IUCN Raudonajame sąraše yra daugiau nei 157 100 rūšių gyvūnų. Daugiau nei 44 000 rūšių gresia išnykimas. Mūsų vandenynuose yra 5,25 trilijono plastiko atliekų. 269 000 tonų plūduriuoja, 4 milijardai mikropluošto 1 km². Mielas Ateities žmogau, mano kartos Teisėjau, mes nebesuvokiame, kad gyvybės negalima matuoti skaičiais. Tu stebėsiesi, kad mes pamiršome, jog esame broliai ir seserys, vienos planetos, vienos didelės šeimos ir gamtos vaikai. Tu ir Tavo vaikai klaus: ,,Kodėl mes nieko nedarėme?” Nedarėme… Nedarėme, nors matėme, kad mūsų Žemė karščiuoja, serga. Kaista, šyla klimatas. Deivė Žemyna verkia ir tvindo savo ašaromis ištisus miestus.

Verkiu ir aš melsdamasi, kad nesunaikintume Žemės, kad rytoj bitė dar rastų žiedą,  paukštis turėtų medį, ant kurio galėtų nutūpti. Norėčiau, kad tai būtų tik košmariškas sapnas. Deja… Man skauda širdį. Gėda, kad mes tokie, todėl noriu Tavęs, mano kartos Teisėjau, atsiprašyti už tai, ką mano karta padarė šiam pasauliui. Tu turi teisę mus teisti, turi teisę paklausti „Kodėl?”. Aš nerandu atsakymo.

Vakaras. Miesto dūmuose paskęsta saulė. Deivė Brėkšta, sapnų valdovė, paliečia mano blakstienas, nušluosto ašaras ir aš iškeliauju jos rankos vedama. Aukštai sumirksi Paukščių Takas, nedrąsiai klykteli žuvėdra, dvelkteli gaivus jūros vanduo. Bangose šoka banginiai. Stebiu laimingus žvėris, besiganančius sodriai žalioje pievoje, žydrą dangų, spindinčias žvaigždes ir žmones – besišypsančius, taikius, darniai gyvenančius vienoje didelėje Rojaus bendruomenėje. Nėra nei pinigų, nei lenktyniavimo ir puikavimosi geresne mašina ar didesniu namu. Visi laimingi ir laisvi. Aplinkui tvyro meilė, kažkur dingo pyktis, išgaravo puikybė, kiekvienas medelis saugomas, kiekvienu žvėreliu rūpinamasi, kiekvienas žmogus yra svarbus ir unikalus Žemės rojuje. O aš sėdžiu ten, aukštai ant debesėlio, po ryškia vaivorykšte, jungiančia žemę ir dangų, žiūriu į pasikeitusią mūsų planetą ir laiminu, laiminu visus Naujos kartos žmones, sugebėjusius sukurti tokį stebuklą. Prie manęs, ant Vėlių suolelio, visi mano protėviai, tolėliau rymo Praamžius, Perkūnas, Žemyna, Gabija, Brėkšta…Per jūrą atpėdina Kristus… Nusišypso į barzdą Alachas ir Buda…. Jie švenčia pergalę prieš blogį ir tobulo kūrinio – naujo pasaulio, naujos Žemės – triumfą. Tai pasaulis, kurį sukūrė Jūsų, Ateities žmogau, kartos žmonės. Teisingumo deivė Temidė nebeturi darbo Žemėje. Tad smagiai sau dainuoja ir gainioja debesėlius. Pagaliau pasaulyje įsiviešpatavo taika ir ramybė.

…Matau ir Tave, Ateities Žmogau, žiūrintį į dangų ir mojantį man ranka, o aš moju tau atgal ir siunčiu ženklą iš dangaus – baltą snaigę, dainuojantį lietaus lašelį ir lakštingalos giesmę – birželio noktiurną…

– Trrr, trrr… Alio, Simona? Kelkis, pavėluosi! – balsas atsakiklyje… Lėtai atmerkiu akis… Vis dar šypsausi. Kas tai buvo? Sapnas? Ar būsima tikrovė?

Griebiu kuprinę ir bėgte į mokyklą. Pro akis lekia namai, gatvės, krūmai, paspirtukai, automobiliai, žmonės – visi kažkur bėga, skuba, vėluoja! Bėgu ir aš. Prie parduotuvės mane pagauna vėjo sūkurys, ir aš sustoju… Pro mane praskrenda plastikinis maišelis.

– Stop! Šiukšlė!

Pasilenkiu, keliu nuo žemės šiukšlę ir suprantu: ,,Aš keičiu PASAULĮ…” Juk ir aš galiu… Taip, aš galiu pakeisti pasaulį! Ir aš jį pakeisiu! Mes pakeisime! Ir niekam niekada nebereikės mūsų teisti!

Mielas Ateities žmogau, mano kartos Teisėjau, tikiu, kad pasaulis, kurį Tu paveldėsi, bus toks, kokį man atsiuntė į sapną deivė Brėkšta.

Aš pasistengsiu.

…Mes pasistengsime.

Kūrybą kviečiame siųsti: solveiga.dage@pavb.lt

Tel.: +370 610 44367

Nuotraukos – dalyvių asmeninių albumų.