Panevėžio bandomojo spirito kombinato augimo metai. 1944–1970 m.

Akcinės bendrovės „Sema“ šiandien nebėra, tačiau ilgą jos gyvavimo istoriją vis dar mena ant Nevėžio kranto likę raudonų plytų seno mūro statiniai ir atmintyje išlikęs su niekuo nesumaišomas kombinato skleidžiamas kvapas.

Antrojo pasaulinio karo metais Panevėžio valstybinis mielių fabrikas mažai nukentėjo. 1944 m. metinio balanso paaiškinamajame rašte minima, kad, traukiantis Vokietijos kariuomenei iš Panevėžio, buvo sudaužyta 120 m² langų stiklo, apgadintas tinkas, sulaužyti kelių langų rėmai ir durys. Prasčiau su transporto priemonėmis – vokiečiai viską pasiėmė su savimi.

Po karo kombinatas savo veiklą pradėjo 1944 m. rugpjūčio 10 d. Tuo metu jis buvo pavaldus Lietuvos TSR maisto pramonės liaudies komisariatui bei priklausė Valstybiniam spirito ir degtinės trestui, todėl pervadintas į Panevėžio spirito ir mielių kombinatą. Pirmieji metai buvo sunkūs: įmonė negalėjo veikti visu pajėgumu, nebuvo įvykdomi planai. Pagrindinė priežastis – kuro stoka. Vietoje trūkstamų anglių – naudojamos malkos, kurių parsivežimas iš miško pavasarį ir rudenį būdavo sudėtingas dėl neįvažiuojamų kelių. Taip pat trūko žaliavų mielių ir spirito gamybai – melasos, kurią tiekė Panevėžio cukraus fabrikas, ir putų naikintojo.

1945 m. Panevėžio spirito ir mielių kombinato direktoriaus įsakymu Nr. 13 sausio 4-18 d. atlikta kombinato inventorizacija: surašytas visas fabrikui priklausantis turtas. Kombinatui priklausė – fabriko kontora ir gyvenamosios patalpos, 4 sandėliai, katilinė, siurblių skyrius, pirtelė, spirito varykla, separatorių, preso, mašinų, raugimo ir filtro, mielių pakavimo skyriai, ledaunė, kalvė, gyvenamasis namas-valgykla, 3 salyklinės su sandėliais, džiovykla, 2 spirito ir 2 spirito rektifikacijos sandėliai, 2 sandėliai, daržinė, gyvenamas namas, 4 arteziniai šuliniai. Tais pačiais metais įrengtas žalio spirito varymo cechas bei pastatytas naujas varymo aparatas, kuriam, dėl lėšų stokos, pritaikyti seni įrengimai. Per 1945 m. Panevėžio spirito ir mielių kombinatas pagamino 7 587 dekalitrus žaliojo spirito, 37 825 dekalitrus rektifikuoto spirito ir 32 121 toną mielių.

1946 m. kombinate veikė 3 cechai – rektifikacijos, žalio spirito ir mielių, kuriuose buvo gaminamas žaliasis ir rektifikuotas spiritas bei mielės. Gamyboje dirbo apie 60 įvairių profesijų darbuotojų: generatorininkai, mielių virėjai, raugintojai, aparatininkai žaliam spiritui, aparatininkai rektifikuotam spiritui, pečkuriai, žaliavos ir kuro paruošėjai, šaltkalviai, mašinistai, dirbtuvių darbininkai.

Nuo pat veiklos atnaujinimo kombinate vyko remontai, senų įrengimų taisymai, keitimai naujais. Buvo sutvarkyta kanalizacija, įrengti nauji seperatoriai mielėms, perpumpavimo stotis, pastatytas naujas raugo kubilas spiritui ir mielėms, elektromotorai, imtuvai ir motorai, automobilių svarstyklės, kuriomis sveriamas ir kuras, spirito pervežimui mechanizuotos bei racionalizuotos 2 autocisternos, įmontuota autocisterna melasos padavimui. 1950 m. įrengti nauji melaso atskiedimo bei spiritinių mielių skyriai. Tuo metu gamykloje dirbo apie 113 darbuotojų, iš kurių 60 gamybos, 27 transporto, 17 pagalbinių darbuotojų, likusieji technologai ir vadovaujantis personalas. Kvalifikuotų darbininkų netrūko. Gamybos metu buvo jaučiamas stygius paprastų darbuotojų dėl griežtai apriboto darbuotojų skaičiaus ir uždarbio fondo.

1953 m. kombinate buvo atliekami bandymai iš brogoje esančių mielių atliekų gaminti pašarines mieles. Darant bandymus, pavyko gauti ne tik pašarines, bet ir maistines mieles, atitinkančias GOST sertifikatą. Už šį darbą kombinato darbuotojams J. Grigoniui, B. Tebeliškienei ir V. Marščiokienei pripažintos autorinės teisės. 1954 m. gamykloje įrengtas pirmasis TSR kepimo mielių gamybos iš atliekų cechas ir pradėta mielių gamyba. 1956 m. pastatytas kepimo mielių cechas.

1952 m. pradėta gaminti angliarūgštė. 1953 m. įkurtas angliarūgštės cechas. Jame skystinamos spirito atliekos – angliarūgštės dujos, kurios iki to laiko buvo išleidžiamos į atmosferą. Po ilgų bandymų, apie 1960 m., įmonės laboratorijoje buvo gautas tuo metu labai trūkstamas ir reikalingas produktas farmacijos pramonėje – gliutamininė rūgštis. Gamyboje buvo naudojamos spirito gamybos atliekos, kurios tuo metu buvo išleidžiamos į kanalizaciją. Pirmosios rūgšties produkcijos buvo pagaminta nedaug – tik 4,5 kg. 1962 m. pradėjo veikti gliutamininės rūgšties cechas. Panevėžiečiai visus įrengimus sukūrė ir cechą įsirengė patys. Šios rūgšties gamyba galutinai įsisavinta 1965 m.

Įmonės racionalizatoriai nesustojo vietoje ir 1963 m. kombinatas įsisavino dar vieno labai reikalingo produkto gamybą. Tai pašarinis vitaminas B₁₂. Preparatas stimuliuoja gyvulių augimą, padeda geriau įsisavinti augalinės kilmės baltymus. Panevėžio bandomasis spirito kombinatas buvo vienintelė TSR įmonė, kuri gliutamininę rūgštį gamino iš gamybos atliekų.

1969 m. kombinate veikė žalio spirito, rektifikacijos, angliarūgštės, gliutamininės rūgšties, kepimo mielių ir pašarinio vitamino B₁₂cechai, taip pat planavimo, buhalterijos, tiekimo-realizavimo, vyr. mechaniko skyriai, gamybinė ir eksperimentinė laboratorijos. Dirbo apie 254 darbuotojai.

Daug dėmesio buvo skiriama gaminių kokybei, todėl buvo vykdomos pagrindinių korpusų rekonstrukcijos, įkuriami nauji skyriai ir cechai, modernizuojami ir atnaujinami įrengimai. Kombinato darbuotojai kvalifikaciją kėlė Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Švedijos, Estijos, Lenkijos ir kt. šalių spirito ir mielių, chemijos-farmacijos fabrikuose, chemijos ir cheminės technologijos institutuose.

Per savo 25 darbo metus, nuo veiklos atnaujinimo pradžios, Panevėžio bandomojo spirito kombinatas tik plėtėsi, gerėjo darbo ir gaminių kokybė, kilo darbuotojų kvalifikacija, išradimas sekė išradimą. Belieka tik įsivaizduoti, kokią gamyklą Panevėžys turėtų, jei šiandien ant Nevėžio kranto stovėtų ne tik išlikę senieji buvusio kombinato pastatai.