PANEVĖŽIO KRAŠTAS – Karsakiškio seniūnija

Karsakiškio Seniūnijos centras – Karsakiškio kaimas įsikūręs Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurės rytus nuo Panevėžio, Lėvens dešiniajame krante.

Istorija

Iki 18 a. vietovė vadinta Palėvene. 1777 inventoriaus aprašyme palivarkas vadintas Karsakiškio ir Palėvenės vardais; tuo metu buvo dvaras, kurį valdė Ivaškevičiai. 1803 m. pastatyta pirmoji bažnyčia.

Nuo 20 a. pradžios Karsakiškyje veikė paštas, malūnas, lentpjūvė. Sovietų okupacijos metais Karsakiškis buvo apylinkės centras, kolūkio pagalbinė gyvenvietė. 2007 LR prezidento dekretu patvirtintas Karsakiškio herbas.

Herbo žaliame lauke vaizduojama auksinė lūšies galva su raudonu liežuviu ir sidabriniais dantimis. Lūšis – budrumo, atsargumo ir akylumo simbolis. Žalia spalva simbolizuoja laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį. Tai ir augmenijos išraiška.

Seniūnijos plotas apie 30 tūkst. ha, kurių daugiau kaip pusę užima miškai. Per seniūnijos teritoriją teka Lėvens, Pyvesos, Marnako upės, Žaliosios girioje Įstros ir Svalios upių ištakos, tyvuliuoja 2 ežerai. Seniūnijoje yra Vosniūnų ir Linkiamiškio spanguolynai, Gailių ir Klimbalės durpynai. Seniūniją sudaro 5 gyvenvietės (Karsakiškio, Geležių, Tiltagalių, Paliūniškio ir Sodelių). Gyvenvietės turi paminklinius akmenis bei medinę iškabą su jų pavadinimais.

Karsakiškiui formuotis ir augti lemiamos įtakos turėjo bažnyčia, kurioje kunigavo poetas Antanas Strazdas.

Karsakiškio dvaro savininkai Ivaškevičiai 1803 m. pastatė medinę bažnyčią ir kunigui išlaikyti skyrė 40 dešimtinių žemės. Bažnyčiai sudegus, 1831 m. dvarininkas Galiofas pastatė naują medinę bažnyčią. Bet ir ji sudegė.

Dabartinė akmens ir mūro bažnyčia pastatyta 1888 m., kunigaujant klebonui Leonui Skopui ir remiant Sirapavo dvaro savininkui Petkevičiui. Ją 1902–1905 m. įrengė kunigas Juozapas Remeikis. Pastatyti 8 registrų vargonai, nupirkti varpai (kurie, deja 1915 m. išvežti į Rusiją). Klebono Povilo Svilo iniciatyva 1908–1909 m. bažnyčia nutinkuota ir išdažyta, apmūrytas šventorius. Klebonas savo lėšomis pastatė kleboniją, sutvarkė ūkinius trobesius. Vyskupas Pranciškus Karevičius bažnyčią 1914 m. konsekravo. 1924–1934 m. filijos reikalus tvarkė kunigas Vincentas Velžys. Nupirkti varpai, įsigyta naujų liturginių rūbų, indų, pastatyta suolų.

Seniūnijoje Veikia Paliūniškio pagrindinė mokykla, Karsakiškio Strazdelio pagrindinė mokykla bei Karsakiškio Strazdelio pagrindinės mokyklos Tiltagalių skyrius. Taip pat veikia Tiltagalių kultūros centras bei Karsakiškio ir Geležių bendruomenės namai, Tiltagalių bendrosios praktikos gydytojo kabinetas, 3 medicinos punktai, vaistinė, Viešosios bibliotekos filialai, Tiltagalių ugniagesių komanda, Integruotų sveikatos paslaugų centro padalinys, grupinio gyvenimo namai demensijomis ir alzheimerio liga sergantiems asmenims. Teritorijoje yra 13 sodų bendrijų. Prie Lėvens Žaliosios girios zoologijos botanikos draustinio pakraštyje įsikūrusi VšĮ „Vaikystės šilelis“, o Bygailių kaime – mokinių vasaros poilsio stovykla „Trimitas“.

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis apie Karsakiškio seniūniją

Kaip minėjo meras, seniūnija garsėja Paliūniškio tiltu, kertančiu Lėvens upę Paliūniškyje, Karsakiškio seniūnijoje, Panevėžio rajone, kelyje Paliūniškis–Vabalninkas.

Paliūniškio tiltas yra vienas iš senų, istorijai ir kultūrai reikšmingų Panevėžio regiono tiltų, 1996 m. įrašytas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Tiltas pastatytas 1933 m. Jį projektavo ir statybos darbus prižiūrėjo tuometis Panevėžio apskrities savivaldybės inžinierius, vėliau – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras Kazys Germanas.

Anuomet objektas vaidino kur kas svarbesnį vaidmenį nei dabar – per jį ėjo pagrindinis kelias iš Panevėžio link Subačiaus, Kupiškio. Iki pastatant šį gelžbetoninį tiltą, beveik toje pat vietoje stovėjo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių statytas medinis tiltas. Naujasis kelių inžinerijos statinys savivaldybei kainavo 73 000 litų. 1933 m. tiltui suteiktas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardas.

Per savo gyvavimo laikotarpį Paliūniškio tiltas buvo keletą kartų rekonstruotas. 1974 m. pakeisti jo turėklai. o 1993 m. pagal parengtą šio statinio sutvarkymo projektą, tiltas buvo praplatintas iki 5,6 m pločio. Važiuojamoji dalis iš pradžių buvo grįsta akmenimis, paskui remontuojant jie pakeisti asfalto danga. Kadangi gelžbetoninių tiltų gyvavimo trukmė yra 80 metų, 2012 m. objektas buvo uždarytas bandymams. Pirmiausia buvo apžiūrėtos konstrukcijos, privažiavimai, o vėliau atliekami statiniai ir dinaminiai bandymai – pamažu didinamos apkrovos. Bandymai parodė, kad inžinerinis objektas atitinka visus reikalavimus.

Atokiau nutiestas pėstiesiems skirtas lieptas, nes tiltu vaikščioti pavojinga – nėra jiems skirtos juostos. Be to ant jo neprasilenkia du automobiliai, yra lenktas. Kadangi tiltas vertingas, nebuvo galimos jokios jo korekcijos, įrengiant papildomų konstrukcijų pėstiesiems.

__

Karsakiškio seniūnijoje plėtojama kultūrinė veikla. Panevėžio rajono Tiltagalių kultūros centras – tai bendruomenės kultūrinių poreikių modeliuotojas, telkiantis bendram kūrybos ir buvimo kartu džiaugsmui. Čia vyksta svarbi kultūrinio ugdymo ir sociokultūrinė veikla, kurių ryškiausias akcentas — mėgėjų meno kolektyvai bei jų rengiamos programos.

 Atvira ir žinoma vieta Karsakiškio seniūnijos krašto bendruomenėms ir svečiams, kur nuolat organizuojami meno renginiai, sudaromos sąlygos kasdieniam bendruomenės narių meninės saviraiškos ugdymui ir lavinimui, mokymosi visą gyvenimą principų įgyvendinimui, kūrybinei edukacijai.

Pagrindinis kultūros centro ir jo padalinių uždavinys – tenkinti ir ugdyti vietos bendruomenės kultūrinius poreikius, laiduoti etninės kultūros perimamumą, sudaryti sąlygas mėgėjų meno kūrybos raiškai ir įvairovei skleistis, bendruomenės socialinės kultūros veiklos plėtrai, profesionalaus meno sklaidai.

Būtent čia buriasi meninio ugdymo, bendruomenės sutelktumo bei ankstyvosios prevencijos ir socialinės atskirties mažinimo nuoseklių ir ilgalaikių programų kūrėjai ir rengėjai.

Plačiau apie bendruomenės kultūrinį gyvenimą pasakoja  Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė.

Karsakiškio seniūnijoje pastatytas sukilėliams atminti Koplytstulpis Eliziejaus Liutkevičiaus atminimui.

Būsimasis sukilėlių būrio vadas Eliziejus Liutkevičius gimė 1825 m. Lapiškiuose (Pasvalio r.). Jis mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje ir Peterburgo meno akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, E. Liutkevičius apsigyveno Panevėţyje, vertėsi fotografo amatu. Dar prieš sukilimą jis priklausė slaptai pogrindinei organizacijai, nukreiptai prieš carizmą. Prasidėjus sukilimui, E. Liutkevičius suorganizavo nemažą sukilėlių būrį. Dalį sukilėlių jis perdavė Z. Sierakausko rinktinei. Po pralaimėjimo ties Biržais, E. Liutkevičiaus sukilėliai susivienijo su A. Mackevičiaus būriu, o jis pat tapo A. Mackevičiaus pavaduotoju. E. Liutkevičiaus sukilėliai daugiausia laikėsi Žaliosios girioje. 1863 m. lapkričio 11 d. prie Drąsiškių k. susirėmime su caro kariuomene Eliziejus Liutkevičius žuvo. Palaidotas Smėlynės aikštėje Panevėžyje. 1993 m. aukščiausioje žaliosios girios kalvoje rajono kraštotyrininkų iniciatyva E. Liutkevičiaus sukilėlių atminimui atidengtas koplytstulpis (aut. J. Matulis). Koplytstulpis įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių Vietinį registrą.

Paminklas yra Žaliosios girioje, netoli Stumbriškio, kelio Panevėžys – Vabalninkas pietinėje pusėje, kalvos viršuje. Paminklo teritorijos plotas 6,0 kv.m., paminklo aukštis – 5,0 m. Koplytstulpio autorius Jonas Matulis. Pastatytas 1993 m. rajono kraštotyros draugijos iniciatyva.

KARSAKIŠKIO SENIŪNIJOJE PASTATYTAS PAMINKLAS 1863 M. SUKILĖLIAMS ATMINTI

Paminklą pastatė vietiniai gyventojai 1998 m. Pyvesos ir Varupio santakoje. Čia, pagal Efimijos Kiznytės-Melaikienės (g. 1902) pasakojimą, palaidoti sukilimo dalyviai.

Iš Karsakiškio krašto kilusios ir jame dirbusios iškilios asmenybės: pramonininkas Povilas Puzinas, didžiosios Sibiro magistralės statytojas Stanislovas Puzinas, poetas Stasys Šneideris-Diemedis, kunigas, istorikas, visuomenės veikėjas Antanas Juška, Nepriklausomos Lietuvos armijos karininkas, partizanas Danielius Vaitelis, kunigas, knygnešys, kraštotyrininkas Antanas Pauliukas, Lietuvos kariuomenės pulkininkai Juozas ir Tomas Vidugiriai, kalbininkas, lietuvių tarmių tyrėjas humanitarinių mokslų dr. Aloyzas Vidugiris, kunigas dramaturgas Henrikas Prialgauskas, gamtininkas ornitologas Teofilis Zubavičius, astronomijos mokslų dr. Algimantas Ažusienis, mokytojas, kraštotirininkas Pranas Tamošiūnas, poetė Liuda Karpuškienė, ekonomikos mokslų dr. Irena Arimavičiūtė-Zabielavičienė, ekonomikos mokslų dr. Stasys Vaitkevičius, ekonomistė, socialinių mokslų dr. Malvina Arimavičiūtė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Albinas Vaižmužis ir Rasa Juknevičienė, vertėjas, literatūrologas, humanitarinių mokslų dr. Silvestras Gaižiūnas, istorikas, docentas dr. Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų docentas dr. Dalius Matuzevičius, profesorius, chemijos mokslų dr. Henrikas Samas, mokslų dr. Šarūnas Kelpša.

Šiandien prisiminimais apie Karsakiškio kraštą dalinasi Nepriklausomybės Akto signatarė Rasa Juknevičienė.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: